Justinas Navikas, aprašęs dramatiškus lietuvių likimus dviejuose romanuose, tęsia kūrybą kelionėse po planetą – kaip jis sako: „Visur ir niekur“. Šį kartą Justinas išsiruošė pažvejoti į Keniją, kurioje jam netikėtai paaiškėjo didžiausi Lietuvos ir Afrikos moterų skirtumai.
Daugybę šalių aplankęs Justinas Navikas yra romano apie lietuvio dramatišką likimą Sibiro taigoje – „Išeiti į horizontą“ – autorius. Neseniai pasirodė ir jo naujasis romanas „Išeiti į Afriką“.
Žemės įvairovė – stulbinanti. Keliaujant jos vingiais, sutikti žmonės nušvinta kitomis – neįprastomis – spalvomis, nei tai jaustum kasdienybėje, savo pastoviuose namuose.
Iš minios kyšančią Andriaus galvą pastebėjau prekybos centre, Mombasos regione, Kenijoje. Pagalvojau – dar vienas lietuvis, nes kiti baltaodžiai į lietuvius nebuvo panašūs. Turime mes tą nenusakomą tautišką raišką veidais ir net judesiais. Pernelyg abu ir nenustebome, kai aš pirmas ištariau „labas“, Andrius taip pat manyje pajuto lietuvį.
Trumpai pasikalbėję, sutarėme kartu nuvykti į žvejybą. Jau kitą ankstų rytą atviras vandenynas atrišo mintis. Žuvys kibti neskubėjo, jos, kaip ir dauguma Kenijos dalykų, paklūsta terminui poli poli (svahili kalba – pamažu, lėtai). Mums tas „lėtai lėtai“ netiko.
Pagalvojau – dar vienas lietuvis, nes kiti baltaodžiai į lietuvius nebuvo panašūs.
Kiti buriniai ir motoriniai laivai sukosi aplink žuvėdras čia pat, nenutoldami nuo kranto. Žuvėdros rodė tunų susitelkimo vietas.
Paklausiau Andriaus, kodėl niekas neplaukia toliau į atvirą vandenyną? Vaikinas nežinojo, jis to klausinėjęs vietinių žvejų, bet jų atsakymai buvo neaiškūs. Kadangi Andriaus nuosavą burlaivį navigavo-buriavo vietiniai, jiems dėl plaukimo tolyn reikėjo ilgai aiškinti.
Iš juodukų greitažodžių mdigo genties kalba supratome, kad priversti keisti kursą nebus taip paprasta. Jie užsispyrę, bet mes dar labiau, tad lietuviai padėjo užtraukti burę, ir štai mes su palankiu vėju tolstame nuo vos įžiūrimo kranto.
Kaip paaiškėjo – į nuotykius. Tapo kiek nejauku – aplink jau nėra kitų žvejų, o ir vėjas kažkoks kitoks nei pasatas pakrantėje, jis tapo stipresnis ir gūsingas. Be to, burlaivį, matyt, pagavo kažkokios srovės, nes vairininkas buriuotojui nuolat kažką šaukė savos genties kalba.
Mes su Andriumi pasijutome tikrais jūrininkais – stichija, burlaivio valdymas – mes vandenyno vilkai! Kadangi pradėjo kibti tunai, įsijaudrinę net nepastebėjome, kad patenkame beveik į audrą.
Jie – gamtos vaikai, prie visko čia pripratę.
Padidėjo bangos, tiksliau – tai tokie vandens volai iki kelių metrų aukščio ir maždaug 20 metrų pločio – vandenynas tai ne jūra, čia rimta stichija. Burė išsipūtusi, reikia keisti halsą.
Buriuotojas Hasanas per šniokštimą rėkia jau angliškai: together! Vėjas toks stiprus, kad burę keturiese vos užtraukiame ant stiebo. Pradedame keiktis. Naudodami įniršio energiją burę nuleidinėjame ir užtraukinėjame daugybę kartų.
Buriuotojas rėkia: zigzag, zigzag! Suprantame, kad vėjo kryptis pasikeitė į nepalankią pasiekti krantui ir teks daug kartų kaitalioti kursą. Galiausiai jau netoli kranto, paskutinį kartą užtraukinėjant burę, plyšta virvė, o surištas mazgas neduoda užtraukti iki galo. Bet jau ir sumažėjusi vėjo energija priplukdo prie išganingo kranto.
Dabar, kai atsuku viską atgal, suprantu, kad aš pats, kaip nepatyręs žvejys, savyje kiek perdėtai sudramatizavau situaciją. To iš mango medžio išdrožto laivelio net neįmanoma paskandinti. O tada kova su stichija man atrodė tarsi vientisas supresuotas laiko ir pastangų šuolis.
Mūsų pagalbininkai, vietiniai žvejai, ypač Hasanas, po tokio kruizo tik ramiai šypsojosi. Jie – gamtos vaikai, prie visko čia pripratę. Bet galėjo kažkaip suprantamiau paaiškinti, kodėl vietiniai žvejai nenutolsta taip toli nuo kranto… Pasišaipė iš mzungu (svahili kalba – baltieji žmonės), dėl humoro jie gali ir į dugną sužaisti – nepraleidau progos to jiems patikslinti.
Po tokios ryškios žvejybos kitą dieną radome ramią vietą džiunglėse. Bėgiojant lemūrams vystėme jau kitokias pokalbio temas. Abu sutarėme, kad ir kiek bekalbėtume apie karjeras, darbus, vaibus, bet galiausiai prieiname likimo tašką, kad vyro gyvenimą dažnai lemia moteris. Nejaučia nuklydome į palyginimus. Afrikos ir Lietuvos moterys – kuo jos skiriasi ir kuo panašios?
Andriaus istorija
Andrius po mokyklos Biržuose Vilniuje įgijo suvirinimo inžinieriaus profesiją. Padirbėjęs kelerius metus Lietuvoje, toliau savo įgūdžius tobulino dirbdamas Skandinavijoje, Belgijoje, vis kartais padirbėdamas ir Lietuvoje. Netrukus jaunuolis sukūrė šeimą. Gyventi su lietuvaite sekėsi gerai, kol nepasimaišė komandiruotė į Kenijos uostą Mombasoje. Tai nebuvo lengvas sprendimas.
Visa laimė išgaravo vos sugrįžus į Lietuvą, kai žmona paklausė apie lauktuves.
Afrika lietuvių bendruomenėje buvo vertinama priešiškai dėl tariamai blogų sanitarinių sąlygų, mirtinų uodų, maliarijos nešiotojų bei Somalio piratų. Bet likti Lietuvoje atrodė taip pat nesaugu dėl depresinės aplinkos, kurią sukelia įstatymais priimami suvaržymai, dar amžina dargana…
Pirmi žingsniai Kenijoje Andrių pasitiko su žavesiu, atrodė lyg būtų grįžęs į namus po ilgo įšalo žemėje. Visi pasitiko taip draugiškai, šypsenos veiduose, sveikas atvykęs – skambėjo iš kiekvieno žmogaus lupų. O aš juk mzungu, kitatautis ir dar baltas, kaip sūrio gabalas tarp varnų.
„Kas galėjo pagalvoti, kad viskas, ką buvau prieš tai nusistatęs, buvo tik iliuzija, netikra, melaginga“, – pasakojo vaikinas.
Darbas laivų statykloje Mombasoje kapitaliai remontuojant karinį laivą atnešė naujų iššūkių. Pradžioje, suabejojęs savimi, netrukus jaunas inžinierius suvokė, kad svarbiausia įsivelti į mūšį. Taip ir buvo. Įgūdžius katalizavo ir visiškai kitokia žmonių aplinka – daug šypsenų, moralinio palaikymo, jokio griežto reiklumo net iš užsakovų kariškių Andrius nesulaukė.
Priešingai – iš visų žmonių juto meilę ir jiems norėjo atsilyginti tuo pačiu: tai gaudė žuvis nuo molo, dalijosi su visais, laimės pilnais vakarais vykdavo kepsnių ruošimas. Palikdamas Keniją, Andrius kone verkė lėktuve, klausydamas vietinės svahili afrobeat muzikos. Siela pradėjo atskirti, kas iš tikro teikia malonumą, o kas ne.
Ir tikrai – visa laimė išgaravo vos sugrįžus į Lietuvą, kai žmona paklausė apie lauktuves. Išdėlioti mangai, papajos, kitokie egzotiniai vaisiai buvo palydėti šūksniu „susikišk juos į užpakalį“. Lietuvei reikėjo aksesuarų, rūbų, kitų papūgiškų tuštybių. Vykti kartu gyventi į Afriką žmona kategoriškai atsisakė. Įvyko skyrybos.
Vykti kartu gyventi į Afriką žmona kategoriškai atsisakė.
Su tuštuma širdyje vėl sugrįžęs į darbus Kenijoje jaunas inžinierius ilgai toks „tuščias“ neužsibuvo. Į akį krito viena daili tamsiaodė iš Diani kurorto, kur vos už 30 km nuo Mombasos Andrius su tuktuku atidardėdavo jau rimčiau pažvejoti tunų.
Jaunuoliai gana greitai susižadėjo pagal meru genties papročius. Vestuvės truko 2 dienas ir kainavo apie 1000 eurų. Jauna pora tame pačiame Diani išsinuomojo namą ir Kenija tapo Andriaus namais. Tiesa, darbas šiuo metu yra Anglijoje, bet darbovietė kas 3 mėnesius suteikia mėnesį atostogų ir dar nuperka skrydžio bilietus.
Neduok Dieve, žmona pamatys, kad plauni indus.
Neiškenčiau nepaklausęs Andriaus apie Lietuvos ir Afrikos moterų skirtumus.
Lietuvoje žmona vyrą gali apšaukti, kodėl neišplauti šaukštai… O šaukštai Kenijoje net nenaudojami, yra paprotys viską valgyti rankomis. Ir žmona visada vyrą pamaitina pirmiau, tik po to pati pasisotina. Jausmas labai šiltas ir jaukus, kai tave tiesiogine žodžio prasme maitina rankomis.
Afrikoje vyras visur eina pirmiau moters. Kenijoje labai aiškiai matomi skirtingi vyro ir moters stereotipai. Neduok Dieve, žmona pamatys, kad plauni indus – tai juk didžiulė nepagarba jai, kaip namų židinio puoselėtojai. Lygiai tas pats ir su kitais buities darbais – nemėgink kišti nagų prie drabužių spintos ar juolab namų tvarkymo. Vyras čia gerbiamas ir vertinamas dėl svarbiausių, kertinių dalykų – jis – namų kūrėjas, aprūpintojas resursais ir saugumo garantas.
„O kaip dėl sekso, ar ir čia yra skirtumų?“ – nesusiturėjau nepaklausęs.
„Seksas su lietuvaite būdavo retas dalykas, reikia tam nusipelnyti. O ir tikrai karštų prisilietimų ir apkabinimų – pražilsi ir nesulauksi. Čia, Kenijoje, tai kasdienybė. Vyro poreikis, koks jis bebūtų, visada nuskaitomas iš anksto, jam nieko nereikia transliuoti. Tik turi tvirtai laikyti namų kampus, bet tai, jaučiant pagarbą ir šilumą, išeina natūraliai.
Seksas su lietuvaite būdavo retas dalykas, reikia tam nusipelnyti.
Lietuvės šaltos – kaip lapkričio dargana, jos sunkiai sušyla net prie krosnelės. Nebent jeigu ant pečių užmeti brangų, madingą ir šiltą rūbą. Tik tada. Bet laikinai“, – sakė Andrius.
Šioje vietoje nesusiturėjau pastebėti, kad gal ne visos lietuvės tokios, nes jauni vyrai tada masiškai skristų į Afriką…
„Taip, turbūt visi turi skirtingus savo likimo vingius, manasis buvo toks“, – Andrius net pritilo susimąstęs.
Bekalbant nejučia nuklydau ir savo paties gyvenimo istoriją. Deja, bet tai labai asmeniška. Tik pasakiau, kad prisiliečiau prie elitinės kineziterapeutės – Dievo medaus pirštu paženklintos profesijos – ir iliuzijos, kad tas likimo įpirštas pirštas asmeniniame dviejų žmonių gyvenime skirtas tik tau.
Lietuvės nevengia imituoti meilės. Ir ne viena kryptimi. Afrikoje, jeigu tu kursi, išlaikysi namus, vaizdžiai tariant, tau po kojomis visada bus patiestas kilimas. Afrikoje, išskyrus pagarbą, niekas kitaip neatkreips dėmesio į tavo amžių.
Telieka tik gailėtis, kad Afriką atradau taip vėlai. Bet, ech, koks nuostabus tas laisvas gyvenimas, kai išeini iš užsitęsusių pri(si)rišimų.
Pagal Tibeto–Butano budizmo mokymus, tai atsitinka, kai „žaibo vežimu“ pasieki dviejų polių vienybę – tuštumos ir didžiosios palaimos. Arba dar, kaip sako prancūzai: L‘amour est lasagesse du fou et deraison du sage – meilė yra kvailio išmintis ir išminčiaus kvailystė.
