Neseniai po Lietuvą pasklido džiugi žinia: mūsų jaunimas – laimingiausias visame pasaulyje! Norite – tikėkite, norite – ne, bet taip išmatavo Jungtinės Tautos. O juk visai neseniai buvome labiausiai besižudanti tauta. Kas pasikeitė ir ar iš tiesų kas nors pasikeitė realybėje?
Jungtinės Tautos, nustačiusios 143 šalių Laimės indeksus, paskelbė, jog Lietuva užima 19-ą vietą tarp laimingiausių pasaulio šalių, o nelaimingiausia valstybė – Afganistanas. Dar nuostabiau – Lietuvos jaunimas iki 30-ies metų amžiaus yra laimingiausias pasaulyje, antroje vietoje palikęs Izraelio jaunimą ir trečioje vietoje – jaunus serbus. Matyt, izraeliečių laimė buvo apskaičiuota dar prieš Hamas išpuolį pernai spalį.
Laimės indeksas apskaičiuojamas įvertinus konkrečios šalies socialinę apsaugą, piliečių sveikatą, pajamas, laisves bei korupcijos lygį.
Tiesa, tuo pat metu, kai džiūgaujame savo laime, Higienos institutas skelbia, jog pas mus netrūksta ir savižudybių. Nors jos ne itin dera prie laimingos šalies veido.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje, o pasaulyje yra aštunta. Dar daugiau – nors viešai pergyvenama dėl ranką prieš save pakeliančio jaunimo, iš tiesų daugiausia mūsų šalyje žudosi žmonės, sulaukę 75 metų ir vyresni. Pernai Lietuvoje nusižudė 527 žmonės. Iš jų – 31 sulaukęs 75 metų ar vyresnis. O 15-24 m. amžiaus grupėje buvo beveik tris kartus mažiau savižudžių nei tarp senolių. Tad kodėl Lietuvoje, turinčioje tokį aukštą Laimės indeksą ir tiek džiugaus jaunimo, gyvena tiek nelaimingų senolių? Ypač senų vyrų, nes jie žudosi 3-4 kartus dažniau.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Mindaugas Stankūnas socialiniuose tinkluose svarsto, jog priežastis, paskatinusi garbaus amžiaus lietuvius žudytis yra vienišumas. M.Stankūnas pasidalino maltietės savanorės pasakojimu, jog vieniša senutė, nutarusi pasitraukti iš gyvenimo, persigalvojo tik todėl, kad savanorė pagyrė jos kepamą pyragą. Esą norėtų dar ne kartą jo paskanauti. Matyt, tiek pakako, kad senutė pasijustų kažkam dar reikalinga ir vėl keptų pyragą.
Pensinio amžiaus žmonės sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų. O vienišiems bendrauti skirta net nemokama telefono linija. Pastebėta, jog pagrindinės tokios linijos pašnekovės yra vyresnės nei 75 metų našlės, turinčios aukštąjį išsilavinimą ir gyvenančios kokio nors miesto daugiabutyje. Gyvena vienos. Per savaitę pasikalba tik su vienu asmeniu – parduotuvėje su kasininke ar laiptinėje, prasilenkiant su kaimynu. Ypač vargsta žiemą. Bijo paslysti, susižaloti, todėl rečiau išeina į lauką. Net ir namuose bijo, kad nualps ir neprisišauks pagalbos.
Psichologas, psichoterapeutas, publicistas Gediminas NAVAITIS pastebi, jog Laimės indekso tyrimas rodo, kad per pastaruosius 4 metus Lietuva padarė gana didelę pažangą.
„Galėtume pasidžiaugti – ir tiek, – sakė G.Navaitis. – Tačiau besidžiaugiančių yra labai mažai. Kaip pavyzdį pateikčiau ir TV laidą, kurioje buvo aptarinėjamas šis tyrimas. Laidos dalyvių tekstai, aptariant šį Laimės tyrimą, menkai kuo skyrėsi nuo tekstų, jeigu laidoje būtų kalbama apie Lietuvos problemas. Ir čia tas prieštaravimas, kurį pastebi turbūt daug kas.
Pradėkime nuo valdančiųjų. Atrodytų, jie galėtų šitą faktą, jog Lietuva – 19-oje vietoje, pateikti kaip ypatingą savo valdymo pasiekimą. Bet ką mes matome? Matome, kad valdantieji to nedaro. Lyg ir atsisako savireklamos galimybės. Todėl kyla natūralus klausimas – kodėl? Mano nuomone, todėl, kad pasakius „mes tai padarėme”, tektų toliau atsakinėti – „o ką gi darėte, kad laimės lygis Lietuvoje pakilęs ir ką darysite, kad jis ir toliau kiltų?” Ir čia paaiškėtų, kad valdžia nelabai tokį atsakymą turi.
