Informacinėje erdvėje pasklido tragiška Kretingos rajono gyventojos – 92-jų apleistos senolės Stanislavos – istorija, pasibaigusi jos mirtimi ligoninėje. Senolė iš dukters namų viename Kretingos seniūnijos kaimų į ligoninę, pasak šaltinių, buvo atgabenta itin apleista: su pragulomis, virtusiomis pūvančiomis žaizdomis, aplipusi apdžiūvusiomis išmatomis.
Kol senolės giminaičiai ieško kaltų dėl šios situacijos, „Pajūrio naujienos“ pabandė įžvelgti priežastis, dėl ko taip galėjo atsitikti, ir aiškinosi, kaip ateityje išvengti panašių tragiškų istorijų.
Pirmoji susirūpino „Sodra“
Apgailėtiną Stanislavos, tolimos vyro giminaitės, istoriją paviešino Palangoje gyvenanti moteris. Iš senolės dukros sužinojusi, kad Stanislava sunkios būklės paguldyta į Kretingos ligoninę, panoro kartu su vyru nuvykti aplankyti.
Tačiau, ką išvydo ligoninės palatoje, ją sukrėtė: tai buvo gyvas supuvęs žmogus – dėl pragulų nugara pajuodusi, žaizdotos kojos aptvarstytos, kūnas dehidratavęs ir išsekęs.
Po kelių dienų Stanislava ligoninėje mirė. Tokią į ligoninę atgabentos senolės būklę patvirtino ir Kretingos ligoninės vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas, patikinęs, kad medikų pareiga – suteikti ligoniui visokeriopą pagalbą, bet ne ieškoti ir aiškintis priežastis, kodėl taip įvyko.
Kretingos seniūnijos seniūnė Sigita Riepšaitė „Pajūrio naujienoms“ apibūdino jai žinomus įvykius: „Močiutė gyveno kartu su dukra, kuri ją parsigabeno pas save prieš 13 metų. Greta, kitapus gatvės, gyvena vienas iš 3 senolės anūkų, beje, vienas jų dirba pedagogu Kretingoje, netoliese gyvena ir seniūnaitis.
Senolės 70-metė duktė – gana konfliktiška, dažniausiai nesutaria su kaimynais dėl netvarkos savo sodyboje. Seniūnija iš „Sodros“ gavo užklausą apie senolę, mat duomenų apie ją sistemoje nebuvo matyti – nė kad ji būtų kreipusis į gydytojus ar skirtas koks gydymas. Vien tik skiriama pensija.“ Be to, senolė dar turi ir nuosavos žemės.
Pagalbos atsisakė ir grasino
S. Riepšaitės žodžiais, kovo 31 dieną pasiskambinusi „Sodros“ nurodytu adresu pas senolę nuvyko Kretingos seniūnijos socialinė darbuotoja: močiutė sėdėjo lovoje, bendravo ir niekuo nesiskundė. Dukters gyvenimo būdas apie tvarką namuose neliudijo, buvo juntama stipri šlapimo smarvė, greta padėtos sauskelnės.
„Pasiteiravus, gal reikėtų kokios socialinės pagalbos, duktė replikavo, kad jai jos reikėtų labiau negu motinai. Paslaugų atsisakė. Ir kai antrą kartą socialinė darbuotoja pasiskambino, duktė aprėkė, kad nekeltų kojos, antraip žadėjo užsiundyti šunis.
Pavojaus sveikatai ir gyvybei socialinė darbuotoja neįtarė – dėl tvyrančios smarvės policijos juk nekviesi. Gegužės 2-ąją senolė mirė, o giminaičiai atvyko į seniūniją piktindamiesi, kodėl nematėme realios padėties“, – kalbėjo seniūnė.
Paklausta, kokią pamoką išmoko iš šios situacijos, ir ar įmanoma jų išvengti, S. Riepšaitė abejojo: „Senolė nebuvo vieniša, o gyveno šeimoje, pas dukterį. Niekada negavome jokių žinių, kad jai yra blogai. Juk nevažinėsime po visus kaimus stebėti šeimų, neturime teisės privačioje valdoje kilnoti senolių patalus. Jeigu žmogus paslaugų atsisako, nepriversime jų priimti. O ir teisinio mechanizmo, netgi žinant, kad kažkas negerai, nėra – kaip elgtis tokiu atveju, jeigu pats žmogus ar jo artimieji pagalbos atsisako. Įvykus nelaimei, morališkai tokie atvejai labai sunkiai išgyvenami.“
