Martynas Katelynas, vienas iš jauniausių ministrų Lietuvos istorijoje, sako, kad incidentas pasienyje, kai, kaip pranešama, pareigūnams teko bėgti nuo migrantų, esminių problemų pasienyje neatskleidė. Jis mano, kad pasieniečiai yra pasirengę kovoti su tunelių po siena kasėjais, ir tvirtina girdintis problemą, jog pareigūnai dvejoja, kai reikia naudoti tarnybinį ginklą.
Sako, kad pasieniečiams klausimų dėl darbo nekyla
– Incidentas, kai buvo užpulti pasienio pareigūnai, – ką šiandien apie jį galite pasakyti? (Šią informaciją praėjusią savaitę paviešino portalas Delfi, – LRT.lt.)
– Visko pasakyti tikrai negaliu, nes vyksta ikiteisminis tyrimas, tarnybinis patikrinimas ministerijoje. Būtų ir neetiška, ir neteisėta, jeigu atskleisčiau tą, ką žinau, o manau, kad žinau ne viską. Yra atliekamas tam tikras tarnybinis patikrinimas, kad informacija būtų išsiaiškinta.
Jei kas nors buvo nepasakyta, neperduota, tai kodėl? Tai daroma ne norint nubausti ar atsisveikinti su Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vadu (Rustamu Liubajevu – LRT.lt), bet tam, kad ateityje iš tų klaidų būtų galima pasimokyti ir kad mechanizmai veiktų taip, kaip turėtų veikti.
Vieša informacija, kuri pateikta, turbūt yra interpretuojama iš pasakojimų. Apie kiekvieną įvykį galima prigalvoti visokiausių istorijų. Kol neturiu informacijos, kas tiksliai vyko, tikrai nesiruošiu sakyti, ar buvo taip, ar buvo kitaip. Kaip ministras, tikrai negaliu kalbėti gandais (…).
– Bet iš esmės tie užsieniečiai ištrūko nuo pasieniečių, ar galima taip sakyti?
– Taip, tam tikros aplinkybės yra žinomos. Buvo paviešinta ir VSAT vadovo, kad buvo sulaikyta migrantų, kurie neteisėtai bandė patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją.
Įvykio metu jie pasišalino, bet nebuvo patekę į Lietuvos teritoriją už fizinio barjero.
– Ar manote, kad Lietuvos pasieniečiai yra saugūs, aprūpinti ir žino, ką daryti?
– Pasieniečiai tikrai yra apmokyti, kaip turėtų elgtis esant tokioms situacijoms, jie turi reikiamas priemones, kurios numatytos statute. Tikrai pasitikiu pasieniečiais, kurie sąžiningai atlieka savo darbą. Per tuos penkerius metus pamatėme, kad nelegalų, kurie patenka per Lietuvos valstybės sieną, praktiškai nebeliko, yra vienetiniai atvejai.
Mūsų fizinis barjeras ir technologijos padeda pasieniečiams laiku identifikuoti grėsmes ir jas atgrasyti. Yra naujas būdas, kai naudojami tuneliai. Kiekvieną sieną galima arba perlipti, arba pramušti, arba pasikasti po ja.
Nei pramušti kiaurai, nei perlipti nepavyksta. Liko vienintelis būdas – kasti tunelius. Pasienio zonoje turime optoelektroninį kabelį, kuris aptinka seisminius judesius, iš anksto galime identifikuoti, kad kasamas tunelis, galima pasiųsti komandą ieškoti to tunelio kasimo požymių. Visi tuneliai, kuriuos aptinkame, dažniausiai būna dar neiškasti iki galo, nėra taip, kad įėjimo anga yra Baltarusijos teritorijoje, o išėjimo anga – Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Lenkijos sienos apsaugos tarnyba mums padeda technologiškai. Mes taip pat įsigysime tą technologiją, kuri padeda aptikti tiksliai, kur tunelis kasamas.
– Taigi, tuneliai nebus nauja realybė, nematysime jų masiškai? Ar pasieniečiams pavyks susidoroti su šita nauja priemone?
– Manau, kad ir dabar neblogai dorojamasi. Ateityje tam pasiruošime dar geriau. Bet apskritai, kalbant apie hibridines grėsmes, panaudojami vis kiti dalykai, kurie atrodo paprasti, bet sukelia pavojų.
Pavyzdžiui, prieš penkerius metus meteorologiniai balionai buvo naudojami orų prognozėms formuoti ir tam tikrai informacijai gauti. Pernai pamatėme, kad jie buvo sistemingai siunčiami tiesiai į Vilniaus oro uostą, tai kėlė grėsmę civilinei aviacijai. Ir Europos Sąjungoje kovojame dėl hibridinės grėsmės apibrėžimo. Problema, kad negali jos apibrėžti, kad nėra konkretaus apibrėžimo, kuriame būtų įvardytos visos galimos priemonės, ir tai bus vadinama hibridine grėsme.
Čia reikėtų kalbėti, su kokia intencija tam tikros priemonės naudojamos (…). Jeigu gyvename šalia priešiškų valstybių, jos turės ir norą, ir būdų kelti nepatogumų ir problemų. Ateityje bus sugalvota naujų būdų.
– Ar yra dar naujų tendencijų, kaip organizuojama migracija?
– Kol kas naujausia tendencija yra tuneliai. Manau, kad režimas už sienos ras būdų ir sugalvos naujų tendencijų, mes vėl turėsime rasti būdų su jomis kovoti. Sienos apsauga yra evoliucionuojantis, gyvas organizmas. 2020 metais, kai nebuvome pasirengę, kad mums reikės fizinio barjero, koncertinos, stebėjimo kamerų, seisminių jutiklių, termovizorių, buvo visai kita realybė.
2021 metais pamatėme, kad ta realybė pasikeitė, reikėjo prie jos prisitaikyti. Mes prisitaikėme. Prisitaikė ir mūsų pasienio pareigūnai. Manau, kad su visomis grėsmėmis tikrai įmanoma susitvarkyti.
Sako, kad migrantų riba turi būti „ties nuliu“
– Ši migracijos krizė trunka jau 5 metus. Kodėl ji nesustoja? Jei nekalbėtume apie akivaizdžią priežastį, kad Baltarusija organizuoja migrantus, ar įmanoma migracijos krizę užbaigti, ar dar ilgai būsime su ja?
– Baltarusija negali sukurti žmonių noro patekti į Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Europos Sąjungą dėl to vadinamojo geresnio gyvenimo ir dosnių Vokietijos socialinių išmokų.
Labai lengva išnaudoti tokį motyvą, kai žmogus pats turi norą patekti į Europos Sąjungą, turi vaizdinį, kad ten laukia daug geresnis gyvenimas be vargo. Kuo geriau gyvensime, tuo didesnis bus noras patekti tiek į Lietuvą, tiek į Europos Sąjungą.
Reikia įvertinti tai, kad tas pasaulis, kuris nori patekti į Europą, gausėja. Vien pernai Nigerijoje gimė daugiau kūdikių negu visoje Europoje. Akivaizdu, kad dėl spartaus gyventojų skaičiaus didėjimo Pietryčių, Pietų Azijoje, Afrikoje noras patekti ten, kur geriau, bus tik didesnis, nes tos šalys nespėja vystytis taip sparčiai, ten trūksta darbo vietų, yra technologinis atsilikimas. Natūralu, kad tie žmonės nori neteisėtais būdais patekti į Europą. Neteisėta veika užtraukia atsakomybę.
Mūsų darbas yra saugoti išorės sienas, negalime sukurti jokio traukos veiksnio, kad migrantas, nelegaliai patekęs į Europą, gautų visas socialines garantijas ir gyventų labai patogiai. Ką pamatėme per 2015–2016 metų migrantų krizę, kai atkeliavo daugiau nei 2 milijonai migrantų? Jeigu vietoje, ar tai būtų Afrika, ar Azija, liekantys ir gyvenantys žmonės matys, kad kam nors pavyko, kas nors pasinaudos ta sistema.
Kur mes brėšime ribą? Milijonas, du, dešimt, šimtas? Kiek mes galime priimti?
– Daug migrantų keliauja į Europą dėl socialinių tinklų įtakos, pamatę reklamas, kaip lengva ten patekti, pavyzdžiui, į Lietuvą. Ar svarstomos priemonės šiam vaizdui pakeisti? Pavyzdžiui, tuometis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis keliavo į Artimuosius Rytus.
– Kalbant apie G. Landsbergio pasiekimus, tai po to vizito į Bagdadą, jei neklystu, skrydžių padvigubėjo, buvo paskelbta, kad dvigubėja skrydžių į Minską iš Bagdado skaičius. Tai tuo ir baikime kalbas apie galimybes derėtis.
– Ir spygliuotos vielos ištiesimas pasienyje suveikė kaip atgrasymo priemonė, antireklama.
– Mano turimomis žiniomis, įvairiose interneto platformose, kur siūloma galimybė patekti į Europą, nerekomenduojama į ją patekti per Lietuvos ir Baltarusijos sieną, nes tai yra sudėtinga. Dabar taikinys yra Latvija. Apskritai kalbant, tie žmonės, kurie bando patekti, turbūt patys nerenka informacijos.
Tą daro organizuotas nusikalstamumas, kuris organizuoja visą kelią nuo Azijos ir Afrikos šalių į Europą.Jų tikslas yra sukelti lūkesčių tiems migrantams, kad jie ryžtųsi šitai kelionei, nes tai yra tiesioginis pajamų šaltinis, jie už bandymą pergabenti gauna ne vieną tūkstantį eurų. Tai nusikaltimas, kai žmonėms suteikiami visiškai nerealūs lūkesčiai, paimami jų pinigai, dažnai reikalaujama sunaikinti dokumentus. Tai yra žmogaus teisių pažeidimas, bet jeigu mes visus juos priimtume, tai kur mes sustotume?
Tada mes kaip tik ir skatintume organizuotą nusikalstamumą gabenti dar daugiau migrantų, lobti iš to, o savo visuomenėms ir visam socialinės gerovės aparatui užkrautume nepakeliamą naštą.
Jeigu mes priimsime šimtus, atsiras dar šimtas, du šimtai, penki šimtai, tūkstantis. Kur yra riba? Manau, ją reikia brėžti ties nuliu.
Jeigu kas nors nori patekti į Europą ir Europos Sąjungą, yra teisėtų būdų, kaip jie tą gali padaryti, tegul jais naudojasi.
– Ar galite užtikrinti, kad yra galimybė pasienyje paprašyti prieglobsčio? Arba jeigu yra sveikatos problemų, jei per sieną keliauja mažamečiai, į tai atsižvelgiama?
– Jie nėra keliaujantys per sieną. Jie yra nelegalai, nelegaliai bandantys kirsti sieną.
– Tikrai yra atvejų, kai sieną kerta mažamečiai ir nepilnamečiai.
– Užsieniečių apgyvendinimo centre turime save vadinančių mažamečiais, kurie yra vyresni už mane, ir jiems yra taikomos procedūros, nustatinėjamas amžius, nes jie meluoja. Organizuotas nusikalstamumas juos instruktuoja, kad jeigu būsite sulaikyti, sakykite, kad jūs nepilnametis, kad jums šešiolika ar septyniolika, nors ten stovi barzdotas suaugęs raumeningas vyras. Tai akivaizdu, bet jis sako, kad jam septyniolika.
Didžiausias rūpinimasis žmogaus teisėmis yra parodyti, kad nelegaliu keliu nepriimsime nė vieno, nes priimdami juos sukeltume pavojų didelei daliai tų bandančiųjų patekti. Jie gabenami tikrai ne turistinės klasės autobusais. Didžiausias rūpinimasis žmogaus teisėmis yra bandymas parodyti, kad nebandykite čia patekti nelegaliai, nes tas kelias yra blogas ir galiausiai gali pasibaigti tragedija, kaip matėme ir Ispanijoje (…). Ką jie laimėjo? Tie, kurie pateko, vis tiek buvo išprašyti lauk.
Ką turėjo omenyje, kalbėdamas apie šaudymą pasienyje?
– Viena garsesnių jūsų citatų yra apie tai, kad pasieniečiai turėtų naudoti ginklus. Ką tiksliai turite omenyje, nes ir dabar pasieniečiai yra ginkluoti, o po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą jie gavo daugiau ginkluotės, yra specialiųjų priemonių. Ko dar trūksta?
– Apskritai trūksta suvokimo, kad valstybė juos palaikys darbe. Mūsų pareigūnai, kalbu ne tik apie pasieniečius, prisiekia ginti Lietuvos valstybę. Bet, mano nuomone, labai dažni atvejai, kai teisiamas pasienietis, policininkas. Ir kai pasižiūri į tuos atvejus, tie žmonės atliko savo darbą.
Jeigu prašome pasieniečio ginti Lietuvos Respubliką, ginti jos sieną, nesakykime, kad tu gali ginklą naudoti tik tada, kai kyla pavojus tavo ar tavo kolegos, kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nes tai suponuoja, kad kolegos ar žmogaus gyvybę ginti gali, bet Lietuvos sienos – ne. Visada keliu klausimą: kas, jei per tunelį eina dvidešimt žalių žmogeliukų kaip kažkada Ukrainoje. Ar pasienietis gali naudoti ginklą?
Aš manau, kad taip. Žinoma, tai turi būti daroma pagal tvarką. Niekas nesako, kad reikia pulti šaudyti, bet yra valstybės sienos pažeidimas ir tu panaudoji visas priemones, kad jis neįvyktų.
Tai yra ir bandymas atgrasyti, ir specialiosios priemonės, ir sulaikymas. Jeigu matoma, kad tai yra bazinio tipo bandymas sukelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui ir valstybingumui, pareigūnas turi pareigą ir turi turėti galimybę panaudoti ginklą Lietuvos Respublikos gynybai.
– Ar manote, kad pasieniečiams aišku, kaip ir kada naudoti jėgą? Vis dėlto vadinamieji migrantų atstūmimai yra naujas dalykas Lietuvos pasienyje, pilkoji zona, o tas pats incidentas su akmenimis ir tuneliu parodė, kad galbūt ne viskas vyksta sklandžiai.
– Penkerių metų patirtis ir migrantų skaičiaus sumažėjimas beveik iki nulio rodo, kad puikiai tvarkomės.
Taip, būna visokių atvejų. Manau, kad kiekviename darbe visi gali padaryti klaidų. Jeigu žmogus nedaro klaidų, turbūt nedirba, nes visi, kurie dirba, ir jūs, ir aš, lygiai taip pat savo darbe kažkur suklystame. Bet, kalbant apskritai, tikrai pasieniečiai tą atstūmimo taktiką taiko puikiai.
Kiek žinau, nebuvo aukų iš migrantų pusės. Ko daugiau galima norėti, jeigu turime beveik nulį žmonių, kertančių mūsų sieną? Jeigu žmonės iš tikrųjų kerta sieną, jie yra sulaikomi, pagal procedūras jie registruojami. Jeigu matome, kad neatitinka prieglobsčio reikalavimų, jie deportuojami.
– Tik bandau suprasti jūsų retoriką, kur ta problema, kodėl sakote, kad reikia ginklų?
– Kaip sakiau, labai dažnai girdžiu iš pareigūnų ir iš žiniasklaidos, kad pareigūnai dvejoja, nenori panaudoti ginklo.
Aš manau, kad mano, kaip ministro, darbas yra tiek teisėkūriniais, tiek kitais būdais užtikrinti, kad pareigūnas būtų kuo labiau apsaugotas nuo galimų pasekmių, jeigu atlieka savo pareigas, nes yra buvęs ne vienas atvejis, kai pareigūnas panaudoja ginklą, kai sužalojamas ar žūsta pažeidėjas arba nusikaltėlis, ar kaip čia pavadinsi, ir pradedamas ikiteisminis tyrimas, bet nutraukiamas, nes tiesiog įrodoma, kad pareigūnas viską atliko gerai.
Tiesiog per daug metų, kai gyvenome ramesnėmis geopolitinėmis aplinkybėmis, statutinių tarnybų pareigūnų ginklo naudojimas buvo apribotas.
Buvo keičiami teisės aktai, atsirado naujų reikalavimų ir panašiai. Nesakau, kad dabar turime liberalizuoti ir leisti naudoti ginklą kairėn ir dešinėn, bet manau, kad ginklo panaudojimas statutinėje tarnyboje atliekant valstybės pavestas užduotis turi būti aiškiai reglamentuotas, kokiais atvejais, kaip ir kada.
Ir pagal tai rengiami pareigūnai. Adresuočiau turbūt ir Generalinei prokuratūrai įvertinti, kad pareigūnai yra tie, kurie atlieka veiksmus vietoje. Jie būna arčiausiai, kai vyksta incidentas, ir jie priima sprendimus pagal tai, kaip yra apmokyti, ir nereikėtų bandyti jų traukti baudžiamojon atsakomybėn. Dažnai matome, kaip tokie atvejai nueina iki aukščiausių instancijų ir pareigūnai būna išteisinami.
Bet visa tai ir kitus pareigūnus demotyvuoja ir galbūt net gali išgąsdinti atėjus X dienai ar kai bandoma surengti hibridinę ataką, priversti pagalvoti, ar tikrai noriu dabar trejus metus būti tampomas po teismus. O gal man geriau ramiai ginklą laikyti dėtuvėje ir nieko nedaryti?
– Neseniai buvo aptariama VSAT išplatinta nuotrauka, kurioje matomas Lietuvos pasienietis, šuo ir klūpantys migrantai. Daug kas sakė, kad toks vaizdavimas nehumaniškas…
– Nežinau, ar daug kas sakė, turbūt labai mažai kas. Buvo keletas, mano nuomone, antivalstybinių veikėjų, kurie kėlė tą klausimą, bet tai žmonės, kurie, manau, dirba prieš mūsų valstybės interesus. Todėl man nelabai įdomu, ką jie galvoja.
– Tai viskas tame kadre jums atrodo tinkama?
– Tai yra standartinė sulaikymo taktika, kai turime vieną pasienietį, kuris turi susitvarkyti su keturiais migrantais. Natūralu, kad vienas su keturiais negali stovėti viename būrelyje, jie yra standartiškai sulaikyti, kad galėtų saugiai visus veiksmus atlikti. Ir aš nematau nieko blogo tokioje situacijoje.
Pareigūnus pervilioja kariuomenė
– Lietuvoje trūksta policijos pareigūnų, ugniagesių gelbėtojų. Jau sulaukėte klausimų dėl atlyginimų didinimo ir sakėte, kad nereikėtų tikėtis greito sprendimo. Kaip, jūsų manymu, reikėtų spręsti šią problemą ir kada ji galėtų būti išspręsta?
– Reikėtų įvardyti priežastis, kodėl trūksta pareigūnų ir kodėl net patyrę pareigūnai palieka tarnybą. Natūralu, kad kai daug dėmesio skiriame krašto apsaugai, skiriame jai didelį finansavimą ir ten atlyginimai yra gerokai didesni, patirties turintys pareigūnai tampa reikalingi visur – ir krašto apsaugos sistemoje, ir privačiame sektoriuje.
Nemaža dalis naujai atėjusių žmonių, kurie dirba tarnyboje, taip pat palieka pareigas ir pereina į krašto apsaugos sistemą, nes ten atlyginimas gali būti du su puse karto didesnis.
Natūralu, kad žmogus nori gyventi geriau. Jis mato, kad pagal savo galimybes jis ten puikiai tinka, ir ieško būdų uždirbti daugiau. Todėl be nuoseklaus finansavimo didėjimo mes negalime užtikrinti, kad rasime motyvacinių priemonių išlaikyti žmogų policijoje, pasienio apsaugoje, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente ar bet kur kitur (…).
Tai yra platesnis klausimas – čia reikalinga ir Finansų ministerija, ir premjeras, ir profsąjungos. Tarkime, susitariame, kad per penkerius metus pasieksime tam tikrą rezultatą, ir ieškome būdų ir susitarimo, kaip tai padaryti.
Jeigu žiūrėsime fragmentiškai – šiemet pakelsime atlyginimus tiek, kitais metais dar kažkiek, problemos neišspręsime. Tapsime priklausomi nuo aplinkybių, nes kiekvienais metais atsiranda naujų problemų. Pavyzdžiui, kai 2024–2025 metais staiga atsirado poreikis gynybai skirti 5–6 procentus BVP, tai reikalauja milžiniškų finansinių išteklių. Gali atsirasti ir kitų sričių, kurioms staiga reikės didelių investicijų. Galbūt atsiras didelis gydytojų trūkumas ir reikės skubiai spręsti šią problemą. Todėl ir reikalingas nuoseklus požiūris – kiekvienais metais įsipareigoti pasiekti tam tikrą tikslą ir nežiūrėti fragmentiškai, nes visada atsiras kas nors, kam reikia labiau ir skubiau.
– Ar kitais metais pareigūnai gali tikėtis atlyginimų didėjimo?
– Manau, kad tikrai sulauksime atlyginimų didėjimo. Tik niekada neįvardiju, kiek, nes derybos dar tik vyksta, o biudžetas dar formuojamas. Jeigu pasakysiu tam tikrą skaičių ir bus daugiau – bus gerai, bet jeigu bus mažiau, turėsiu problemų. Aš savo galvoje turiu, kiek norėčiau padaryti, bet tikrai to niekam neatskleidžiu. Tai yra mano derybų su premjeru ir finansų ministru pozicija.
Nenoriu būti neatsakingas ir nesišvaistau tuščiais pažadais, kurių įgyvendinimas priklauso ne vien nuo mano valios. Labai tikiuosi, kad šiai Vyriausybei krašto apsauga ir vidaus saugumas nebus labai toli vienas nuo kito.
– Jus gyventojai dabar tikriausiai labiausiai žino dėl migracijos. Kokie yra kiti jūsų prioritetai Vidaus reikalų ministerijoje, be migracijos ir pareigūnų atlyginimų?
– Pirmas prioritetas yra pareigūnų atlyginimai, antras – migracija. Turiu dar du prioritetus, kuriuos įvardijau ir prisistatydamas Seimo frakcijoms.
Tai yra civilinė sauga. Kai kalbame apie krašto apsaugą, turime pasirūpinti ir gyventojų saugumu. Tai yra priedangos, gyventojų edukavimas, pasirengimas krizėms.
Vidaus reikalų ministerija apima turbūt vieną plačiausių sričių iš visų keturiolikos ministerijų. Tai yra civilinė sauga, viešasis administravimas, vietos savivalda, valstybės tarnyba, statutinės tarnybos, regionai, regioninė politika ir plėtra.
Temų yra labai daug. Ketvirtas prioritetas būtų regioninė politika. Man pačiam, kaip žmogui iš regiono, svarbu, kad Lietuva vystytųsi tolygiai ir nebūtų taip, kad viskas koncentruojasi trijuose ar dviejuose didžiuosiuose miestuose.
Nacionaliniam susivienijimui prognozuoja palankius metus
– Jūs esate vienas jauniausių ministrų, o jūsų kelias į politiką iš chemijos gana neįprastas. Kas buvo tas klausimas, kuris jus čia patraukė? Ir kuo grįstas buvo perėjimas iš Nacionalinio susivienijimo, kurio steigėjas buvote, į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), kiek čia pragmatiškumo?
– Nemanau, kad žmogus turi studijuoti politikos mokslus, kad jam būtų įdomi politika. Kiekvienam žmogui būtų gerai bent šiek tiek ja domėtis, nes labai dažnai rinkėjai priima „neinformuotus“ sprendimus – ir balsuodami, ir kitais atvejais. Nekalbu apie aktyvų dalyvavimą politikoje, bet politinis supratimas yra naudingas. Žiūrėdamas tas pačias žinias ar skaitydamas interviu gali suprasti, kas pasakyta ir tarp eilučių.
Pradėjau domėtis politika apie 2010 metus, jei neklystu, buvau devintokas. Tada prasidėjo Sirijos pilietinis karas, migracijos banga į Europą, mano domėjimasis politika iš esmės atsirado per pirmąją migracijos krizę. Kai pradėjau studijuoti, buvo 2015–2016 metų migracijos krizė. Susipažinau su panašiai mąstančiais žmonėmis, tai atvedė į jaunimo organizaciją „Pro Patria“. Nors studijavau chemiją ir biochemiją, tai visiškai nereiškia, kad turiu domėtis tik chemija. Vėliau atsirado Nacionalinis susivienijimas.
Turbūt mažai kas yra skaitę Nacionalinio susivienijimo programą, nes dažnai vadovaujamasi klišėmis ir etiketėmis.
Visada buvau ekonomiškai kairysis – ne stipriai, bet centro kairės atstovas. Dalis mano ekonominių pažiūrų sutampa su LSDP pozicija. Jeigu mano ir socialdemokratų požiūriai sutampa 80–90 procentų, nemanau, kad tai yra blogai. Partijoje yra 14 tūkstančių žmonių, todėl natūralu, kad tam tikrais klausimais nesutarsime.
Turbūt nerasime nė vieno žmogaus, kurio požiūriai su kitu žmogumi sutaptų šimtu procentų. Nuomonių skirtumai yra sveikintini, galime diskutuoti, į tas pačias problemas pažvelgti iš skirtingų kampų ir taip ieškoti geriausių sprendimų.
– Kaip manote, kokia Nacionalinio susivienijimo, kaip politinės jėgos, ateitis?
– Manau, labai paprasta: kaip ir visoje Vakarų Europoje, jeigu tradicinių partijų politikai neatlieps iškylančių iššūkių, susijusių su migracija ir kitais dalykais, tuos iššūkius atlieps kitos partijos. Manau, kad tradicinės partijos dėl to gali atsidurti opozicijoje.
– Ar tada svarstytumėte grįžti?
– Dabar esu vidaus reikalų ministras, deleguotas Socialdemokratų partijos, ir niekur neplanuoju nei eiti, nei išeiti, nei grįžti, nei imtis kokių nors kitų veiksmų.
