Iš viešumos dingęs, projekte „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjęs Antanas Nedzinskas (43 m.) jau daugiau nei dešimtmetį miesto gyvenimą iškeitęs į ramybę kaime netoli Trakų. Vienkiemyje gyvenantis vyras juokiasi: „O kada jūs turėjote tokią prabangą kelias dienas per savaitę nematyti nei vieno žmogaus?“
Pavasaris jau prasidėjo. Antanas jį konstatuoja ne tuomet, kai už lango šviečia saulė, o kai į jo sodybą atskrenda varnėnai, kuriuos vyras vadina špokais.
„Išsirenka savo socialinius būstus ir vakarais sutupia ant beržyno viršūnės. Tuomet girdžiu, kaip jie tarpusavy kalbasi. O štai vasara prasideda, kai iš mano senų pastatų išskrenda šikšnosparniai. Kai jau vakarais jie išskrenda į lauką, žinau, kad vasara prasidėjo. Kol jie skraidžioja rudenį, tai, vadinasi, vasara dar nesibaigusi. Tai yra pgrindiniai gamtos ženklai“, – naujienų portalui lrytas.lt dėstė A.Nedzinskas.
Gamta Antaną moko, kad nereikia niekur skubėti, o pasimėgauti kiekviena gyvenimo minute. Ir čia tinka žodžiai, jog viskas turi būti savo laiku, o prieš gamtą nepasipriešinsi.
„Pavydžiui, jei tave užpūstė, vadinasi, tą dieną ir nereikėjo niekur keliauti. Turi prisiderinti prie gamtos ritmo. Pats jaučiu, kad esu tarytum laukinis kiškis: prieš žiemą labiau priaugu svorio, o pavasarį vėl esu lieknesnis. Aš visus metus gyvenu sodyboje, tad organizmas jaučia, kai yra vasara, o kai – žiema. Tarkim, miesto žmogus to skirtumo nejaučia: išeina iš šilto namo, peršoka į šiltą automobilį. O gyvenant gamtoje labiau jaučiamas visas jos ciklas“, – kalbėjo Antanas.
A.Nedzinskas patikino, kad miesto šurmulio jis nepasiilgsta. Paskutinį kartą lankėsi Vilniaus centre vykusioje Kaziuko mugėje ir pajuto, kad miesto oras kardinaliai kitoks, nei kaime.
„Anksčiau skirtumo labai nejausdavau. Bet tąsyk tikrai pajutau“, – tarstelėjo jis.
Po daugybės bandymų sodinti augalus ar daržoves, Antanas jau nuleido rankas ir nesisodina nieko. Žemė – nederlinga, o, kaip pats juokiasi, čia auga akmenys, grikiai ir avižos.
