Labai noriu pasidalinti savo istorija, kurios nelinkėčiau net ir savo priešui. Buvome su mylimuoju išvykę pailsėti į Turkiją. Viešbutį ėmėme tikrai ne pigiausią, keturių žvaigždučių. Atrodė, viskas kaip pasakoje. Geras oras, švarūs baseinai, skanus maistas. Labai džiaugėmės ta kelione.
Tačiau rojus baigėsi tik grįžus namo. Netrukus pastebėjome, kad mus kažkas kandžioja. Ryte atsikeldavom su vyru kruvini. Ilgai nesupratome, kas čia. Galvojome, gal naktį uodai sukandžioja ir mes nusikasome, gal kokios blusos užpuolė.
Teko net pas daktarus eiti, nes sukandžiojimai negijo, formavosi baisūs randai. Galiausiai paaiškėjo, kad lagaminuose lauktuvių iš Turkijos parsivežėm ir blakių!
Koks baisus reikalas supras tik tie, kas su tuo susidūrė. Ko tik nedarėm, kad jų atsikratytume. Teko ir lagaminus išmesti, ir miegamajame lovą, ir kiliminę dangą, ir tapetus plėšti. Išmetėm pusę savo daiktų.
Purškėme ir nuodais, ir visokiais smilkalais, ko tik neišbandėm. Ilgai kankinomės, kol atsikratėm. Pagaliau jau galim miegoti ramiai, nebesidraskant ir nebijant. Bet trauma ir paranoja, ko gero, liko visam gyvenimui.
Dabar atostogų metas, visi keliauja. Būkit budrūs, nes ši baisybė kainuoja ne tik daug pinigų, bet ir sveikatos.
Atvykę visad apžiūrėkit lovas, palovius, lagaminų iškart nestatykit ant grindų. Nors, aišku, mūsų viešbutis atrodė tikrai švarus, ir lovos, ir patalynė švarutėlė. Galbūt blakes galėjome ir oro uoste ar lėktuve nuo kokio kito lagamino pasigauti. Nes Turkijoje buvome savaitę, ten nepastebėjome įkandimų. Tačiau, matyt, kažkur pasigavom grįždami namo.
