Prieš kelias dienas viena moteris paklausė mamų grupėje: „kaip jūs manote, ar verta gimdyti antrą vaiką, ar pakanka vieno?“
Atsakymų buvo daug ir visi skirtingi. Taipogi moteris parašė, kad jos giminė prieš šeimos pagausėjimą ir visais būdais stengiasi atkalbėti ir ją. O štai asmeniškai aš manau, kad vaiką galima gimdyti tik turint tam finansų. O jei jūs negalite jo normaliai išauklėti ir pastatyti ant kojų, tada ir gimdyti jo, kad jis vargtų šiame pasaulyje, neverta.
Ir tada mane atakavo iš visų pusių. Daugelis ėmė rašyti, kad jų pajamos irgi daugmaž vidutinės, o galbūt ir truputį žemesnės, ir jie turi po kelis vaikus. Ir visi gyvena normaliai, ir džiaugiasi tuo, ką turi. Ir sako, kad nieko baisaus, jei jaunesnieji nešioja vyresniųjų drabužius ir vaikšto kaip papuola.
Asmeniškai aš manau, kad jie elgiasi neteisingai. Man svarbu ne kiekis, o kokybė. Taigi, geriau tebus vienas vaikas vietoje trijų ar keturių, bet jis gaus viską, kas geriausia. O jei jų daug, tai pirmą dar kažkaip išmokslins, ir antrą dar vargais negalais. O sekantiems dažniausiai pinigų tiesiog neužtenka. O be mokslo jiems reikia kažką valgyti? Kažkuo apsirengti? Žinoma, laimė ne visame tame, tačiau be šito irgi bus labai sunku.
O juk jie visą laiką auga. Ir normaliems tėvams visada norisi savo įpėdiniams duoti visa, kas geriausia, kažką parodyti, kažkur nusivežti. Ir dar, tai, kad ant manęs taip užpuolė su įžeidinėjimais toje mamyčių grupėje, rodo tai, kad ne viskas taip gerai pas jas pačias. Tai suveikė kaip apsaugos mechanizmas.
Maždaug tokius komentarus aš radau po savo atsiliepimu.
„Ir kas, kad vaikas nešioja dviejų savo brolių drabužius? Jei jie dar normalūs, tai kodėl ne? Jie vis tiek laimingi, nes maži ir viskuo džiaugiasi. Aš irgi kilusi iš neturtingos šeimos. Ir net kai mano pažįstamiems pirkdavo naujus rūbus, kuriais šie dažnai girdavosi, man atitekdavo brolių ir seserų drabužiai. Ir nieko, kad tie drabužiai man netikdavo“.
Ir va kaip bebūtų viskas gerai pačioje šeimoje, vaikai vis tiek nusimena, kad tarp jų yra tie, kurie rengiasi gerai ir kuriems perka normalius žaislus. Ir niekam iš jų nesinori būti tarp savo draugų bomžu, kuris apsirengęs nutampytais ir nuskalbtais drabužiais.
Tokie tėvai nemato paties svarbiausio. Juk tai tik vaikų gyvenimo pradžia, kai jie truputį paaugs, juos reikės suruošti į mokyklą, o paskui bent jau į kolegiją. Vaikams visada norisi telefono, mergaitėms kosmetikos, rūbų. O taip pat pinigų smulkioms išlaidoms ir, žinoma, būsto. Ir greičiausia, jei pas juos daugiau nei vienas vaikas, bus sunku aprūpinti kiekvieną, o dažniausiai ir išvis neįmanoma.
Be to, vaikai, kurie turi kelis brolius ar seseris, augdami ima visa tai suprasti. Ir nuo to jie kenčia dar labiau. Iš jų gali juoktis ir tyčiotis kiti, kad jų drabužiai nutampyti ir seni. Jiems irgi norisi naujo žaislo, prietaiso ar dar ko nors. Bet jie niekaip negali jų gauti, kadangi tėvai viso to finansiškai nepatemps. Ir dažniausiai toks noras tampa vagystės priežastimi. O kai kurie ir išvis tampa pikti ant visų aplinkinių ir užsidaro savyje.
Taigi, dėl visiško savo motinų kvailumo labiausiai kenčia būtent jų vaikai.
Be to, yra dar vienas klausimas, kurį aš laikau supersvarbiu: „o kas, jei kas nors nutiks? Krizė, perversmas, ar dar kas nors?“ Ir štai tokiu atveju, kaip išmaitinti savo vaikus ir duoti jiems nors kažkokį startą ateičiai. Juk sutikite, vieną, du dar galima kaip nors pastatyti ant kojų vargais negalais, o jei jų 4 ir daugiau?
Štai todėl man ir atrodo, kad dauguma tėvų su vienu vaiku irgi numato tokį variantą, kaip ir aš. Juk vieną dar galima kažkaip aprengti ir išmaitinti, nors ir atimant iš savęs.
O štai yra ir tokių, kurie iki šiol mano, kad jei dievas davė vaiką, tai duos ir vaikui. Drabužių galima gauti įvairiose grupėse, tokiose kaip „Atiduotuvė“, arba pirkti dėvėtus. Dėl maisto irgi galima nesukti galvos, o pirkti pigius makaronus, bulves, duoną ir pačius paprasčiausius sausainius desertui per visas šventes.
O tai, kad vaikams reikia vitaminų,vaisių ir daržovių kiekvieną dieną, jie ir išvis pamiršta. Ir dar nors kažkiek išsilaikyti padeda įvairios išmokos daugiavaikiams, vienišoms motinoms, dekretiniai ir t.t. Toks jausmas, kad mūsų valdžia siekia, kad būtent tokie žmonės toliau daugintųsi ir darytų naujus žmones.
Galbūt aš viską neteisingai matau, nežinau. Tačiau ant manęs taip smarkiai visos supuolė, lyg aš būčiau pats tikriausias priešas. Aš ir pati nemaniau, kad ant manęs išpils tiek negatyvo. Taigi, po atviro atsakymo aš tapau balta varna toje mamyčių grupėje. Nors čia turbūt tiesiog toks kontingentas susirinko, štai ir viskas.
