Į Lietuvą atvykęs ukrainietis prabilo apie lietuvius: atskleidė, ką mano
Dmytro Mamajevas – ukrainietis socialinių mokslų daktaras, Lietuvoje gyvenantis nuo 2021 metų. Šiandien mūsų šalį jis vadina savo namais. Apie migraciją ir gyvenimą Lietuvoje vyras kalba ne tik kaip ją patyręs žmogus, bet ir kaip mokslininkas.
Savo patirtis ir įžvalgas laidoje dėstė socialinių mokslų daktaras Dmytro Mamajevas.
Kaip ir kada čia atvykote?
D. Mamajevas: Mano istorija Lietuvoje prasidėjo 2019 metais. Tuo metu vykdžiau savanorišką veiklą, du mėnesius dirbau su vaikais. 2020 metais sugrįžau dar kartą ir atlikau stažuotę vienoje Kauno įmonėje. Ten dirbau su neformaliojo švietimo projektu, kurį finansuoja Europos Komisija.
Ši patirtis paskatino pagalvoti, kad galbūt verta pabandyti Lietuvoje pasilikti ilgiau. Nusprendžiau stoti į doktorantūrą. 2021 metų spalį pradėjau sociologijos doktorantūros studijas, kurias baigiau 2026 metų birželį. Dabar turiu sociologijos mokslų daktaro laipsnį.
Kodėl pasirinkote Lietuvą?
D. Mamajevas: Geras klausimas. Magistrantūros studijas baigiau Italijoje, Bolonijos universitete. Savo magistro darbą rašiau apie migracijos tendencijas Lenkijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje.
Domėjausi, kaip viskas keitėsi po 1991 metų, kokios buvo migracijos tendencijos, bendri procesai ir kur persikelia gyventi Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos piliečiai.
Todėl kilo mintis doktorantūros studijas tęsti Lietuvoje arba Lenkijoje. Norėjau būti būtent šiame regione, nes planavau ir toliau gilintis į šią temą.
Ieškojau doktorantūros galimybių ir Lietuvoje, Socialinių mokslų centre, radau man tinkamą programą. Taip pat bandžiau stoti į vieną programą Švedijoje ir kitą Anglijoje, tačiau nebuvau labai patenkintas. Galiausiai pasirinkau Lietuvą. Svarbus buvo ir faktas, kad gavau valstybinę doktorantūros stipendiją.
Kaip sekėsi prisitaikyti atvykus į Lietuvą?
D. Mamajevas: Iš pradžių didelių problemų ar sunkių momentų nebuvo. Lietuvoje jau gyveno ukrainiečių, o tai, kad galiu kalbėti angliškai ir rusiškai, iš karto palengvino bendravimą.
Man padėjo ir tai, kad dar prieš persikeldamas čia buvau savanoriavęs bei atlikęs stažuotę. Jau turėjau lietuvių draugų ir maždaug žinojau, koks yra gyvenimas Lietuvoje.
Dabar, kai jau galiu šiek tiek kalbėti lietuviškai, gyventi tapo dar lengviau.
Po kiek laiko pradėjote kalbėti lietuviškai? Kaip sekasi dabar?
D. Mamajevas: Mano istorija su lietuvių kalba taip pat ilga ir nelengva. Mokytis pradėjau dar 2020 metais, iš pradžių nedidelėje savanorių grupėje.
2022 metais lankiau lietuvių kalbos kursus Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau mokiausi ir Kauno technologijos universitete, turėjau privačių pamokų. Dabar lankau Lituanistikos instituto pamokas.
Manau, kad taip, kaip kalbu dabar, pradėjau kalbėti tik prieš šešis ar aštuonis mėnesius. Ne anksčiau.
Ką ukrainietis mano apie lietuvius?
Kokie, jūsų nuomone, yra Lietuvos žmonės?
D. Mamajevas: Lietuvos žmonės, manau, yra labai intravertiški.
Kartą girdėjau pokalbį apie tai, kuo skiriasi lietuviai ir ukrainiečiai. Viena ponia sakė, kad ukrainiečiai yra tarsi ispanai. Lietuvoje yra daug intravertų, tačiau nesakysiu, ar tai gerai, ar blogai. Tai tiesiog faktas.
Man patinka, kad labai daug žmonių sportuoja. Lietuva nėra tokia didelė šalis kaip Ukraina, tačiau tiek Vilniuje, tiek Kaune ir kituose miestuose galima pamatyti daug sportuojančių žmonių. Man tai labai patinka. Manau, kad tai svarbu.
Taip pat turiu paminėti solidarumą po 2022 metų. Vilniuje, Kaune ir visoje Lietuvoje galime matyti daug Ukrainos vėliavų. Tai labai šilta.
Apie migraciją būtina kalbėti plačiau
Visuomenėje daug diskutuojama apie imigraciją. Ką jūs, būdamas imigrantu, jaučiate?
D. Mamajevas: Norėčiau pasakyti, kad migracija nėra vienos dienos reiškinys. Tai ilgalaikis procesas. Žmonės visada iš kažkur išvykdavo ir kažkur atvykdavo. Taip vyksta jau tūkstančius metų. Migracija neprasidėjo vakar ar prieš savaitę.
Daug žmonių migruoja dėl karo ar kitų konfliktų. Tokiose situacijose žmonės būna priversti priimti sprendimą išvykti iš savo šalies.
Kaip ir visi kiti procesai, migracija turi ir privalumų, ir trūkumų. Kai atvyksta daugiau žmonių, būtina kalbėti apie ilgalaikę integracijos politiką. Taip pat svarbu išgirsti pačių žmonių istorijas ir suprasti, kaip jiems sekasi integruotis Lietuvoje.
Šiame procese dalyvauja ne tik migrantai, bet ir kita pusė – pati visuomenė.
