Su žmona kartu praleidome beveik 30 metų, kartu patyrėme ir juodų, ir džiugių dienų, užauginome sūnų ir dukrą. Abu jie puikiai įsitvirtino gyvenime, siekia karjeros, augina savo vaikus – mūsų anūkus.
Esu dėkingas žmonai, kad taip puikiai išauklėjo vaikus, nes ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti: aš laiko tam neturėjau.
Daug dirbau, daug pasiekiau, daug uždirbau. Užauginau savo įmonę, suteikiau darbo daugybei žmonių.
Kai vaikai atsistojo ant kojų, pasistatėme kitą namą, persikėlėme į ramesnį ir prestižiškesnį rajoną arčiau pušynų ir upės.
Mane kvietė į svarbius ir ne tokius svarbius renginius, įvairius priėmimus. Žmona kartais eidavo su manimi, bet dažniau likdavo namie – jai nepatiko būti viešumoje, ji jausdavosi nejaukiai, neturėdavo su kuo pasikalbėti.
Ir aš mieliau būčiau laiką leidęs namuose, bet tokie renginiai – darbo dalis. Tad neturėjau pasirinkimo.
Aplinkui sukiodavosi jaunos merginos ir brandesnio amžiaus moterys. Jausdavau jų žvilgsnius, koketavimą, ir tai – neslepiu – glostė savimeilę.
Į artimesnes pažintis nesileisdavau, o gal ir nebemokėjau to daryti.
