Autorius žodžių neberinko: „Bukas, Bukienė ir dar bukesni“ – kliuvo ir ministrėms, ir prokurorams

Viena dirgli ponia, vargstanti dėl R. Miliūtės piršto, matyt, ne be tikslo, kad ir jai, kaip Seimo melagiams beigi sukčiams, jis būtų parodytas, bukvaliai kalbant, gavo tai, ko norėjo. Užknistas ponios įžūlumo teismas savo nutartyje išaiškino, kad „vidutiniškai protingam asmeniui tai iš konteksto suprantama kaip jos saviraiška.“

Tam išmintingam teisėjui Lietuva lieka skolinga paminklą. Ne šuns papas teisine kalba išaiškinti taip, kad net Bukas, Bukienė ir dar Bukesni Prezidentūroje, Vyriausybėje, Seime, LRT Taryboje ir kitur suprastų, kokie kvėšos jie yra. Ir dar taip, kad tie ponai negalėtų nė prasižioti, jog tai juos teismas pasiuntė toli. Tolygu pripažinti, kad nesi net vidutiniškai protingas.

Beveik sinchroniškai išaiškėjo, kad Generalinėje prokuratūroje vis dar pasitaiko prokurorų, kurie ne tik iš konteksto, bet ir iš Konstitucijos beigi įstatymų nesugeba suprasti, jog kūrybinį darbą dirbančių žmonių – žurnalistų, rašytojų, dailininkų, režisierių – darbo reglamentavimas smarkiai skiriasi nuo valdininkų, prokurorų ir policininkų.

Prokuratūra LRT išsiuntė 15 klausimų, reikalaudamai detaliai paaiškinti, kaip LRT reglamentuotas slaptas įrašas – kas turi jį vizuoti, tikrinti ir saugoti? Maža to, paaiškėjo, kad prokuratūra čia atlieka kažkokį tyrimą dėl kažkokio viešojo intereso pažeidimo.

Kaip vienas kitas žmogus dar atmena, prieš mėnesį prokurorai spaudė žurnalistus, kad išluptų iš jų slaptų informatorių pavardes. T. y. patys pažeidė ir spaudė pažeisti įstatymą žurnalistus.

Nesugebėdami iš konteksto suprasti, kaip dirba žurnalistai, prokurorai antrąkart per du mėnesius užlipo ant to paties grėblio. Tad ano teisėjo nutarties varpai skambina ir prokurorams.

Lieka sulaukti, kada prokurorai atsiųs 15 klausimų nuogas moteris paišančiam dailininkui. Kas leido piešti nuogalę? Ar turite rašytinį Dailininkų sąjungos įsakymą? Ar aktų eskizai sunaikinami, jei ne, kur saugomi?

Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, pats žurnalistas sprendžia, kaip jam rinkti informaciją, kada įrašinėti slaptai, kada atvirai, o kada net keisti tapatybę. Atlikdamas žurnalistinį eksperimentą žurnalistas gali apsimesti kitu žmogumi, kaip tai, demaskuodamas niekšus, visą gyvenimą darė ir tebedaro vokietis G.Wallraffas (net kelias plastines operacijas dėl to pasidarė, ir vizos nieko neprašė). Tai jo dėka vokiečių teisėje atsirado terminas „Lex Wallraff“.

Absoliuti dauguma žurnalistų per visą karjerą nėra nieko slaptai įrašinėję. Nes nėra reikalo. Bet žurnalistai tyrėjai, nuolat susiduriantys su nesąlyginiais šviniais ir jų pūkuotukais Seime bei savivaldybėse, visada turi būti pasiruošę slaptai įrašyti, kad galėtų atskleisti korupcinį nusikaltimą, ginti viešąjį interesą.

Supančioti žurnalisto rankas instrukcijomis ir jo redaktorių vizomis reikštų viena – korumpuotas ministras, kunigas pedofilas ar kitas šunsnukis vėl išsisuko. Perfrazuojant teismo nutartį, tai turėtų būti suprantama net vidutiniškai protingam asmeniui. Nesuprantama tik prokurorams. Išeitų, kad kai kurie prokurorai yra buki?

Toks vertinimas būtų kiek per griežtas. Žmogiškai prokurorus galima suprasti. Kasdien dirbant viršvalandžius juodo kubo kabinete su 45 laipsniais pasvirusiais langais net ir aukštesnis nei vidutinio protingumo asmuo gali nupušti taip, kad ims domėtis tuo, kas nei jam, nei apskritai valdžios atstovams nedera, nepriklauso.

Ko negalima pasakyti apie teisingumo ministrę Tamašunienę iš partijos, kurios bendražygiai in corpore boikotavo Vilniaus rajono tarybos posėdį, kad tik nereiktų balsuoti už pedofilo gatvių pervadinimą. Tamašunienės kabinetas – aukštomis lubomis ir nepasvirusiais langais. Trukdo tik maskoliškai išcentruotas pasaulio matymas a la aš esu ministrė, todėl, ką noriu, tą darau.

Teisingumo ministerija prakišinėja teismuose vieną bylą po kitos po to, kai ji apskundė teismų sprendimus dėl partnerystės registravimo. Keturiolika šeimų kreipėsi į antstolius. Ministerijai gresia baudos už kiekvieną sprendimo nevykdymo dieną. Bet teisingumo ministrė, nepaisydama teismo, bukai varo antikonstitucinę rusišką liniją, švaistydama valstybės pinigus.

Vardan ko bukumas? Dėl biblinių vertybių? Tik ir vėl – o kaip biblinės vertybės dera su pagarba kardinolui pedofilui? Vadinasi, tik vardan to, kad Lietuva liktų dvasinėje erdvėje nacistinės Rusijos, su kurios koloradke po Vilnių defiliavo Tamašunienės partijos bosas Tomaszewskis?

Kuris teismas, teisdamas pagal analogiją, pasakys teisingumo ministrei iš prorusiškos partijos, kad vidutiniškai protingam asmeniui iš konteksto turėtų būti suprantama, jog, kol Seimas nesukūrė kito mechanizmo, žmonės negali likti be savo šeimos teisinės apsaugos, kurią politikai, pažeisdami Konsituciją, atsisako priimti.

Teisingumo ministrę perspjovė socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Nors vidutiniškai protingam asmeniui turėtų būti aišku, kad 37-aisiais atgautos laisvės metais niekas negali versti

Lietuvos daktarų gydyti buvusio okupanto kalba, Ruginienė (kuri už 700 mln. eurų žada išrasti auksinę kulką… gimstamumui padidinti; kulką, Karlsonai!) kreipėsi į Gen. prokuratūrą prašydama gydytojui Slušniui pradėti bylą.

Prokuroras kabinete su 45 laipsniais pasvirusiu langu jau kurpia 15 klausimų psichiatrui? Ar buvote sovietinis vaikas? Kas leido reikalauti rusų kalbos vertėjo šalyje, kur visi turi mokėti rusų kaip savo? Kodėl drįsote pamiršti rusiškai? Rūpesčiu dėl paauglio dengtis negarbinga. Būtina pagalba buvo suteikta, isterija dėl gydytojo nenoro gydyti kalba, kurią primiršo (kas gali kelti pavojų pacientui), nei nuoširdi, nei protinga.

Laikas suprasti, o ministrės turėtų suprasti anksčiau kitų, kad paradigma per 37 metus pasikeitė. Net vidutiniškai protingam asmeniui iš konteksto turėtų būti aišku, kad nusistovėjęs požiūris, jog rusų kalba yra tarsi sava, atgyveno, todėl į jos taikymą reikėtų žiūrėti kaip ir į airių, retoromanų ar suahelių atvejus.

O tai vis daužysime vienas kito galvas į sieną, kaip tame baltųjų lietuvių mitinge, kur bičas, slepiantis savo veidą po musulmonei skirtu nikabo gabalu ir laikantis virš galvos lietuvišką plakatą, nukreiptą prieš užsieniečius, žurnalistės pakalbintas atšauna, kad jis kalba tik rusiškai.

Arba traukysime pečiais (na, kiti, gal džiūgaus, iš įgimto gerumo neįžvelgę dviprasmybės) klausydamiesi, kaip imigrantų palikuonis pavarde Maslobojevas rūsčiai primena lietuviams, kad „mūsų protėviai kovojo už laisvę“, o Didžiosios Britanijos imigrantė Valentaitė instagrame pritaria imigranto palikuoniui Lietuvoje už jo griežtas mintis dėl į ją atvykstančių imigrantų.

Net vidutinių protinių gabumų žmogui, jei tik jis, žinoma, sąžiningas pats sau, iš konteksto gali kilti eretiškų minčių dėl to, kad sukeitus dalį baltųjų lietuvių mitingo ir prieš juos šalia mitingavusių kairiųjų radikalų, bendras antivalstybinis dėmuo mažai pasikeistų.

Kaip pastebėjo poetas S.Kanovičius, „kai iš vienos pusės prieš imigrantus kovoja nacionalinio susivienijimo sportinių muštynių meistrai, o iš kitos pusės intelekto nepaliestais veidais už imigraciją prakaitą lieja arafatkėm apsimuturiavę Palestinos ir Ukrainos vėliavas vienon susiuvę ir čegevarišku kumščiu jas papuošę jaunuoliai, manau, kad su imigracija gal viskas ir gerai, o su mumis – nelabai.“

Vidutiniškai protingam asmeniui iš to konteksto turėtų būti suprantama, kad Rusijos reichas daugybę metų kaip tik to ir siekia visoje Europoje – kad jos visuomenėse liktų tik tie du kraštutinumai. Bet Bukas, Bukienė ir dar Bukesni to nesupras.

Šaltinis: [mask_link href=”https://www.delfi.lt/” target=”_blank”]delfi.lt[/mask_link]