Atsisveikinant su Klarku – širdį verianti dukros kalba: jos žodžiai pravirkdė susirinkusiuosius
Rugsėjo 26-ąją Lietuvą apskriejo skaudi žinia – eidamas 64-uosius mirė mylimas šalies dainininkas Gintautas Kirkila-Klarkas. Rugsėjo 30-ąją į paskutinę kelionę jį išlydėjo šeimos nariai, draugai ir scenos bendražygiai.
Trečiadienį 14 val. urna buvo išnešta iš „Tylos namų“. Amžinojo poilsio atlikėjas atgulė Panemunės kapinėse.
Susirinkusiuosius sugraudino dukros žodžiai
Per laidotuves jautrią atsisveikinimo kalbą pasakė atlikėjo dukra Jurga. Ji priminė, kad daugelis Klarką pažinojo kaip energingą, linksmą, aplinkinius įtraukiantį dainininką, ypatingomis progomis gebėdavusį sukurti nepamirštamą atmosferą.
Pasak Jurgos, jos tėtis savo darbą mylėjo ir dirbo iki paskutinės dienos. Net po kelių dešimtmečių prieš kiekvieną pasirodymą į sceną jis žengdavo jaudindamasis, nuoširdžiai ir su pagarba. Dukrai buvo gera matyti, kad toks atsidavimas neliko nepastebėtas ir neįvertintas.
Tačiau egzistavo ir kita Klarko pusė, apie kurią bylojo vieno jo albumų pavadinimas „Klarkas – kita pusė“. Šeima ir artimiausi bičiuliai jį pažinojo kaip Gintą – nuoširdų bei ištikimą draugą, gyvenimo partnerį, nuostabų tėtį ir tobulą senelį. Jis dievino savo anūkus, o šie taip pat be galo mylėjo jį.
Jurga pabrėžė, kad dėl šeimos tėtis galėjo padaryti ir darydavo viską – kurdavo įsimintinas akimirkas, suteikdavo reikiamą pagalbą ir palaikymą. Iš jo esą netekdavo išgirsti, kad kažkas per sunku, nepatogu ar neįmanoma. Jis svarstydavo ne tai, ar padėti, bet kaip tai padaryti.
Atlikėjo dukra sakė, kad šeštadienį Lietuva neteko charizmatiško, nuoširdaus ir energingo dainininko. Ji pati prarado vieną iš nedaugelio žmonių, kurie ją visuomet suprato, palaikė ir besąlygiškai mylėjo. Pasak Jurgos, atsivėrusios tuštumos niekas negalės užpildyti.
Ji taip pat prisiminė, kad tėčiui būdavo sunkiausia matyti kenčiančius artimuosius. Nors šeima nežinojo visų detalių, kaip jis būtų norėjęs būti palaidotas, G. Kirkila-Klarkas ne kartą minėjo norįs išeiti skambant dainai „Show Must Go On“.
Atsisveikindama Jurga išreiškė viltį, kad tėčio dainos dar ilgai skambės gerbėjų širdyse ir namuose. Ji tikėjo, jog kada nors – nors ne šiandien ir ne rytoj – prisiminimus apie jį lydės ne nenusakomas skausmas, o šiluma, meilė bei dėkingumas už tai, kad jis buvo jų gyvenimuose. Dukra patikino, kad tėtis amžinai liks šeimos širdyse.
Norinčiųjų pagerbti velionį buvo prašoma atsinešti po vieną baltą žiedą, turėjusį tapti pagarbos, meilės ir atsisveikinimo ženklu.
Atsisveikinimo žodžiuose pabrėžta, kad žmogus išeina, tačiau jo šviesa, gerumas ir prisiminimai išlieka artimųjų širdyse. Gintautui palinkėta ramaus ir šviesaus kelio, o jo atminimui – dar ilgai gyvuoti tarp žmonių.
