„Mano merginos Simos liga prasidėjo labai nekaltai ir netikėtai, – pasakoja vilnietis Kęstutis. – Jai tiesiog pradėjo skaudėti nugarą.
Iš pradžių Simai nustatė stuburo išvaržą, buvo nustatytas gydymas – masažai, fizioterapija. Tačiau tai nepadėjo. Tada buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kuri parodė jau visiškai kitokį vaizdą – ketvirtos stadijos osteosarkomą – kaulų vėžį…
Tada supratome, kad turime džiaugtis kiekviena mums dar skirta diena, kiekvienu saulės spindulėliu…“
Augo Biržuose
„Pažįstami su Sima buvome nuo pat vaikystės, lankėme tą pačią „Saulės“ gimnaziją Biržuose, – pasakoja Kęstutis. – Susidraugavome greičiausiai todėl, kad abu buvome labai panašūs – laisvi paukščiai, mėgstantys gamtą ir sprunkantys ten iš miesto kiekviena proga. Aš labai mėgau žvejoti, daug valandų praleisdavau su meškere…“
Pasak Kęstučio, jau tada pora išmoko ir pamėgo džiaugtis ir vertinti mažus dalykus.
„Pamatome kokį gražų vabaliuką ropojant per lapą, apžiūrime jį – ir jau abu laimingi…, – prisimena vyras. – Tačiau gyvenime buvome realistai, priimdavome jį tokį, koks jis yra…“
Mokslai Lietuvoje ir darbas Anglijoje
Po Biržų „Saulės“ gimnazijos baigimo jaunuolių keliai išsiskyrė. Kęstutis pradėjo Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuoti informacinės sistemos inžineriją, Sima išvyko dirbti į Angliją.
Merginai grįžus iš Anglijos, ji atvažiavo į Vilnių, pradėjo Vilniaus kolegijoje studijuoti verslo dizainą. Pora pradėjo gyventi kartu. Dažnai abu važiuodavo į gamtą, eidavo į žygius.
„Nustačius Simai kaulų vėžį, paaiškėjo ir kitas labai nemalonus dalykas – jis buvo stubure, todėl joks chirurginis įsikišimas nebuvo įmanomas, – prisimena Kęstutis. – Todėl jai skyrė chemoterapiją…“
hospisas buvo perpildytas, vietų nebuvo, – pasakoja Kęstutis. – Tačiau atvykusios Simos apžiūrėti į namus hospiso atstovės nutarė, kad merginą yra būtina kuo skubiau guldyti į hospiso stacionarą…“
Vietų tuo metu Palaimintojo Kunigo Mykolo Sopočkos hospiso stacionare iš tikro nebuvo, tačiau Simai buvo pastatyta papildoma lova.
„Žinoma, sąlygos hospise nuo mūsų namų skyrėsi kaip žemė nuo dangaus, – prisimena Kęstutis. – Hospise buvusi lova buvo didžiulė, lengvai valdoma ir pritaikoma pagal gulėjimo poziciją… Neužilgo Simą perkėlė į kitą palatą, kurioje mums netgi leido pasukti jos lovą į lango pusę, kad ji galėtų matyti medžių lapus…“
Hospise Simai tuoj pat sureguliavo skausmą ir atliko taip vadinamą limfmazgių drenažą, kad nuimtų kojų patinimą, kuris merginai tada buvo jau gana didelis.
Pasak Kęstučio, hospiso darbuotojai jiems labai maloniai ir smulkiai viską papasakojo, lankymo valandos ten nebuvo griežtos, maistas puikus.
„Hospise supratau, kad jie dėl savo ligonių daro viską, – prisimena Kęstutis. – Sima labai mėgo drugelius, todėl hospiso darbuotojai visą jos palatą papuošė drugeliais, iš tiesų stengėsi kad mano mergina gautų kiek galima daugiau malonių įspūdžių…“
