Vyras namie yra, o visus „vyriškus“ darbus namie vis tiek darau aš. Jis negali nei nupirkti, nei susitarti, nei padaryti pats, tik pasiteisinimus sugalvoja kosminiu greičiu.
Prieš metus nusipirkome butą. Ilgai ėjome link to, nes jei vyro nepastumsi, jis normaliai ir nedirbs. O aš ariau kaip traktorius.
Nusipirkome 1 kambario, bet užtai be paskolos. Nusprendėme, kad pradžiai užteks, o paskui matysime. Tiksliau, tai aš taip nusprendžiau, vyras, kaip visada, kažką murmtelėjo.
Butą pirkome pigiai, nes jis buvo ne geriausios būklės, tačiau mes vis tiek planavome daryti remontą, todėl tai mūsų nebaugino. Tik aš galvojau, kad remontą darysime kartu su vyru, tačiau jis nepastebimai nuo to nusišalino.
Važinėjau pirkti statybinių medžiagų, ieškojau ir tariausi su meistrais, nes reikėjo keisti elektros instaliaciją ir santechniką, o vyras skėsčiojo letenomis – aš nemoku. Paprasčiau skėsčioti rankutes ir pasakyti „aš nežinau, aš nemoku“. Mes su drauge mokame klijuoti tapetus, o jis ne ir net nebando išmokti.
Net virtuvės baldus aš surinkau pati, nes vyras vaikščiojo aplink juos savaitę, nežinodamas, nuo kurios pusės pradėti. Tai instrumento neturi, tai bijo ką nors sugadinti.
Nusispjoviau į jo nesąmones ir pati surinkau per 4 dienas. Vyras nedalyvavo, bet aš jau nebesistebėjau. Man norėjosi greičiau jau baigti remontą, viską išdėlioti į vietas ir atsikvėpti.
Vyras erzino tuo savo bejėgiškumu. Tačiau jei jam dėl ko nors priekaištauji, jis iškart pradeda išsisukinėti, kad tokiems darbams yra specialūs žmonės, o jis to nesimokė.
O tu uždirbai tiems specialiems žmonėms? Mes ir butui sutaupėme tik mano dėka, jo indėlis ten daugų daugiausia 10 procentų, visa kita – tai mano palikimas ir mano santaupos.
Dabar dėlioju daiktus ir galvoju, kad vyro daiktų galima ir nedėlioti. Tegu ima savo krepšius ir eina pas mamą. Iš jo jokios naudos nei materialinėje, nei fizinėje srityje.
Butą oficialiai pirko mano mama, vyro indėlį į šį butą atiduosiu jam grynais ir tegu žygiuoja į naują gyvenimą. Aš ir iki remonto nervinausi, kai viską teko tempti pačiai, o remontas buvo paskutinis lašas.
Esu įsitikinusi, kad dar išgirsiu krūvą priekaištų savo adresu, bet nusispjaut. Vyras turi būti palaikymas ir ramstis, o ne papildomas galvos skausmas.
