Aš dirbu labai brangiame restorane. Kartą nuėjau į prabangų saloną, kad pasidaryčiau šukuoseną. Ten aš pamačiau moteris, kurios dažnai lankosi restorane, kuriame aš dirbu.
- Sveiki, malonu jus matyti.
- Tu juk padavėja iš restorano, kuris yra už kampo?
- Taip. Kaip jums sekasi?
- Aš nemanau, kad tokio lygio žmonės kaip tu, gali sau leisti tokį saloną.
- Atsiprašau?
Staiga moteris ėmė kalbėtis su mano kirpėja:
- Brangioji, tu žinai, kad ši mergina padavėja? Tu įsitikinusi,kad jai užteks pinigų susimokėti? Gal iš pradžių patikrink ją?
- Ponia, šita mergina vaikšto čia jau dvejus metus. Ji patikima klientė.
- Koks išlaidumas! Tokios neturtingos mergaitės neturi leisti pinigų tokiems dalykams. Argi tau daugiau nėra kur jų dėti?
Po šios frazės salone visi nutilo ir žiūrėjo į mus tris.
– Atleiskite, ponia. Aš dirbu restorane tik todėl, kad noriu produktyviai praleisti savo laiką. Aš prestižinio universiteto studentė ir studijuoju biomedicinos inžineriją. Ir, jei jums taip įdomu, aš turiu pakankamai pinigų. Net jei aš vargšė padavėja, ar jums neatrodo, kad žmonės turi teisę su savo pinigais daryti ką nori? Beje, jūsų vyras dukart per savaitę ateina į restoraną, užsisako kavos puodelį ir pastoviai skundžiasi jumis. Man labai jūsų gaila, ponia!
Tai jums tikrai patiks!
