Vaistininkų atstovams prabilus apie tai, kad darbdaviai diktuoja, kokius prekes reikia įkišti pirkėjams, kad gautų normalų atlyginimą, prabyla vis daugiau šioje sferoje dirbančių žmonių. Kai kurie patys prisipažįsta, kad siūlo pirkėjams ne tai, ko jiems reikia, o tai, už ką papildomai prie algos primoka darbdavys.
Neseniai buvęs sveikatos ministras Aurelijus Veryga pakvietė farmacininkus viešinti situacijas darbe, kai dėl darbdavio diktuojamų taisyklių specialistai darbe verčiami pažeisti etikos normas. Jis pasakė, kad laukia laiškų, kurių anonimiškumą užtikrins, kad tik visuomenė sužinotų, kokia iš tiesų yra situacija.
Vaistininkai vienas po kito dalijasi patirtimi, kaip nuo parduotų prekių priklauso jų atlyginimas ir netgi kokius prekės ženklus jiems privalu įsiūlyti pirkėjams. Paaiškėjo, kad kai kurios vaistinės itin agresyviai pirkėjams verčia parduoti jų pačių gaminamus preparatus.
Dėl tokios sistemos paliko darbus
Štai vieno laiško autorius jau nebedirba Lietuvoje. Jis rašo, kad kiekvieną dieną darbe jautėsi taip, lyg nusižengtų sau ir žmonėms, kurie ateidavo į vaistinę. Vyras išvardijo, kad versdavo taip jaustis: „Kiekvieną dieną ateinanti statistika, kuri rodo, kiek procentų kiekvienas darbuotojas vaistinėje parduoda papildų. Laiško viršuje būdavo ryškiai parašyti procentai bei sumos, kiek reikia parduoti per dieną/mėnesį/ketvirtį. Jeigu filialas išpildo rodiklius, gauna kelių šimtų eurų priedą. Jeigu ne, komanda jo negauna ir organizuojami regiono vadovo vizitai”, – rašoma vaistininko laiške.
Jis nurodo, kaip būdavo motyvuojama parduoti daugiau maisto papildų, o ne vaistų: „Komentarai, jog vaistinė iš vaistų neuždirba, jog pagrindinis pelnas yra papildai. Tad jeigu noriu užsidirbti, turiu susitaikyti ir siūlyti. Tai juk pacientų, kaip sakydavo regiono vadovė, „nežeidžia.” Vyras laiško pabaigoje nurodo, kad jeigu kada ir grįžtų į Lietuvą, vaistininku dirbti neplanuoja.
Dar viena moteris laiške rašė, kad būtent dėl to, jog vaistininkės darbe reikėdavo parduoti konkrečias prekes, ji paliko šią darbo vietą. Moteris sako, kad dirbdama vaistinėje ir žinodama atlyginimo politiką, vis tiek laikėsi požiūrio, kad niekam nesiūlys to, ko pirkėjui nereikia.
„Taip dirbau ketverius metus. Neatleido, tačiau nesuskaičiuoju, kiek kartų buvau pakviesta pas vedėją pasikalbėti. Dėl manęs kentėjo pati vedėja, pas mane buvo atvykę ir regionų vadovai daryti spaudimą. Nuolat „kabėdavau” lentelėse ant sienos kažkur dugne su paraudonintais neigiamais rodikliais.
