Su Rasa sveikinamės tiesiai iš Maroko – lietuvė po kelių metų praleistų Madagaskare šiandien nusprendė pakeisti kryptį. Jai netrūksta ryžto, geros nuotaikos ir mėgavimosi gyvenimu – nebijanti rizikuoti moteris sako, kad jeigu jos istorija įkvėps bent vieną žmogų ir paskatins nenumoti ranka į savo svajones, tai jau bus puiku.
„Jeigu nors vienas žmogus išdrįs pasakyti „taip“ įveikti baimes, būsiu laiminga, – dalinosi Rasa, pradėdama savo istoriją pasakoti nuo gyvenimo Amerikoje, kur ji praleido daugiau kaip 19 metų. – Šiandien aš atsibundu ir noriu įsignybti sau, nes netikiu, kad išsipildė mano svajonės. Juk anksčiau net pagalvoti apie tai bijojau!“
„Niekada nelaimiu jokių loterijų“
Rasa pasakoja, jog į Ameriką nusprendė vykti jos vyras. Ilgą laiką ji spyriojosi, nesuprato vyro noro, bet visgi šeima pabandė dalyvauti žaliosios kortos konkurse. „Nutiko taip, kad aš laimėjau iš pirmo karto, nors man loterijose niekada nesisekė. Pražliumbiau visą dieną, nes nenorėjau iškeliauti į Ameriką, tačiau vėliau aplankė mintis, kad kiti išvykti bando metų metus, o man pasisekė iš pirmo karto“, – prisimena moteris.
Visa šeima kartu su dviem vaikais nusprendė palikti Lietuvą ir gyvenimą kurti JAV. Ten laukė visai kitokios patirtys, bet pašnekovė atvira – nors ten ją supo žmonės, kurie skatino eiti į priekį ir ją palaikė, ji negalvojo, kad visą gyvenimą pasiliks Amerikoje.
„Aš visą laiką savimi nepasitikėjau – sakiau, kad nieko nemoku, nieko nesugebu, o ten sutikau tuos, kurie mane nuolat stūmė į priekį ir supratau, kad aš galiu“, – juokėsi Rasa.
Svečioje šalyje moteris triūsė visą laiką – iš pradžių dirbo padavėja, tvarkė namus, netgi įsidarbino pas kunigą, kuris, beje, ją įtraukė į prieskonių pasaulį, o prieskoniai šiandien yra viena didžiausių moteris meilių ir aistrų.
Galiausiai Rasa įstojo mokytis kelionių ir turizmo, tačiau anglų kalbos nemokėjo taip gerai, kaip norėtųsi. „Kuratorė man pasiūlė pabūti vienoje pamokoje ir įvertinti, kaip seksis. Atsimenu, kad atėjau į pirmą pamoką, o aš supratau gal tris žodžius. Sėdžiu toje klasėje, galvoju ir sakau sau, gal tu eik namo ir toliau tvarkyk kambarius“, – juokėsi Rasa. Tačiau netikėtai pamokoje sutiktas lietuvis trenkė kumščiu į stalą ir pasakė, kad ji privalanti pamėginti.
Pasitelkusi visas įmanomas pastangas, žodyną ir vertėjus Rasa pabaigė mokslus ir net buvo pati pirmoji, kuri susirado darbą šioje sferoje bei pradėjo dirbti didelėje kompanijoje. Tačiau tai nebuvo vieninteliai jos mokslai. Po kurio laiko ji nusprendė nerti į mediciną. Ši specialybė – angliškai phlebotomy neturi atitikmens lietuvių kalba.
„Galima sakyti, kad Lietuvoje šį darbą atlieka laborantai ir slaugytojos. Taip Amerikoje aš tapau kraujo mėginių ėmimo specialiste. Darbas buvo susijęs su kraujo ėmimu“, – aiškino moteris ir priduria, kad ir vėl buvusi pirmoji iš grupės, kuri susirado darbą šioje srityje ir dirbusi iki pat išvykimo į Madagaskarą. Tiesa, šalia to dar turėjo ir savo butiką, kur prekiavo rankų darbo papuošalais iš Indijos bei dirbo pas draugę.
Kelionių maratonas
Rasa sako, kad ir kiek gyveno, mokėsi bei dirbo Amerikoje, ją traukė išvykti, o ypač pandemijos laikotarpiu ji pajautė, kad nebelikę žmoniškumo, kamavo jausmas, kad visi susvetimėję, nemalonūs, o ir atkrito jos draugai.
„Man atrodo, kad aš tada pradėjau suprasti, ko man trūksta. Būtent tada ir atsirado Madagaskaras. Mane Afrika traukė jau kone dešimt metų, o iki to laiko labai domėjausi Indija – netikėta, bet draugė suorganizavo ten kelionę. Beje, įdomus dalykas, kad visą gyvenimą aš neturėjau pinigų. Kad ir kiek dirbdavau, man niekaip nepavykdavo susitaupyti. Aš galvodavau, kad tokios kelionės man nepasiekiamos ir net svajot apie tai negaliu. Pasakiau draugei, kad važiuosiu, nors lyg ir nebuvo už ką – tačiau pinigai kažkaip atkeliavo, o aš išvykau į Indiją“, – sako moteris.
Ji sako, kad ten pajautusi, kad Indija jai primena Lietuvą, tad dar labiau sustiprėjo noras aplankyti tėvynę, o emocijos būnant Indijoje niekaip neapleido – ašaros riedėjo upeliais. Būtent ta kelionė moteriai atvėrė visus kitus kelius – kelionių maratoną.
Afrika ją tiesiog įtraukė – ji pradėjo skaityti, domėtis, susirado draugų, o pažintis su Afrika prasidėjo Kenijoje, kur ją pasikvietė draugė. Būtent ta draugė ją supažindino su lietuviu, kuris gyveno Madagaskare.
„Aš turiu labai didelę aistrą prieskoniams, arbatai ir aliejams, o tuo metu labai norėjau surasti vanilės prieskonių – o juos Madagaskare ir augino lietuvis, su kuriuo suvedė draugė. Pradėjome susirašinėti, bendrauti, sulaukiau ir kvietimo apsilankyti. Įdomu tai, kad mano kita draugė – astrologė man buvo išpranašavusi, kad man netinkama vieta gyventi nei Lietuva, nei Amerika, o štai Madagaskaras tinka idealiai. Apie tai buvau visai pamiršusi ir prisiminiau tik nuvykusi ten“, – juokėsi Rasa, iškeliavusi į Madagaskarą viena ir išsinuomojusi ten namą.
Be kalbos ir pasiruošusi nuotykiams
Dvi savaites pasiėmusi atostogų ir išskridusi Rasa sako, kad nieko nežinojo apie šią šalį, bet iš karto, tik lipant iš lėktuvo, aplankė jausmas, kad ji nenorėsianti iš ten išvažiuoti. „Baigėsi tos dvi savaites ir aš plaukdama laiveliu padariau vaizdo įrašą visiems, kuriame pasakiau, kad negaliu grįžti ir lieku dar dviem savaitėm“, – juokėsi moteris.
Minty buvo tik planas grįžus į Ameriką susitvarkyti visus reikalus ir po kokio pusmečio grįžti į Madagaskarą gyventi. „Aš pajaučiau, kad gyvendama mažutėje saloje įsimylėjau save. Neįsivaizdavau, ką veiksiu saloje, darbą gauti sunku, o juk ir kalbos nemoku – angliškai ten niekas nekalba. Bet tuo metu man buvo vienodai – žinojau, kad kažkaip viskas susidėlios. Niekas manęs nestabdė ir palaikė, bet pačiame Madagaskare į mane žiūrėjo kaip į visišką keistuolę – na kaip galima išvykti iš JAV ir gyventi čia?“, – sakė Rasa ir prideda, kad ten sugrįžo kone pusšimčiu metų atgal.
Kodėl ten ji jautėsi tokia laiminga, nepaisant įvairių netikėtumų? Pirmiausia, niekada nemėgo žiemos ir šalčio. „Dabar jau du metus nemačiau žiemos ir visiškai nepasiilgau. Man atrodydavo, kad šaltuoju metų laiku aš tiesiog neegzistuoju. Gamta mane labai įkvėpė, o štai žmonės Madagaskare man nepatiko – pasirodė, kad dauguma jų visiški materialistai. Susiradau draugų, kuriuos labai vertinu, tačiau šioj šaly korupcijos ir pavydo buvo apstu. Tai mane paskatino išvykti“, – pasakojo Rasa.
Ji išduoda ir tai, kad Madagaskare įsimylėjo ir ištekėjo, tačiau viską sujaukė būtent korupcija – niekaip negalėjo susitvarkyti dokumentų, kad galėtų džiaugtis įteisinta santuoka ir gyvenimu Madagaskare.
„Kadangi meras nepadėjo parašo, taip jau nutiko, kad mūsų keliai su „sutuoktiniu“ išsiskyrė. Niekada niekas nevyksta be reikalo! Maniau vėl grįžti į Ameriką, bet taip nenorėjau! Tad kaip iš giedro dangaus draugė pasiūlė atvykti pas ją – taigi išsiskyrus gyvenimas mane nuvedė į Maroką“, – savo neįtikėtiną istoriją pasakojo Rasa.
Užbūrė iš pirmo žvilgsnio
Marokas moteriai paliko didelį įspūdį, sako, kad po Madagaskaro čia švaru ir gražu, o architektūra – stulbinanti. „Įvažiavus į miestą man net žandikaulis atvipo. Man labai patiko Marokas dėl to, kad čia saugu – galiu vaikščioti viena ir nieko nebijoti. O jau žmonių mielumas! Visada padės ir patars“, – sako moteris.
Šiandien ji bando atgauti save, kadangi jautėsi išsekusi ir pervargusi nuo visko, ką patyrė Madagaskare. Ramus ir lėtas gyvenimas bandant pažinti šalį ir prižiūrint draugės namus bei gyvūnus jai labai padeda.
„Sakau, kad jau atlikau savo paskirtį Madagaskare ir man reikėjo išvažiuoti. Labai tikiuosi, kad ten sugrįšiu, bet dabar geriu į save naują patirtį. Supratau, kad nieko negaliu planuoti, nes viskas apsisuka aukštyn kojomis. Leidžiu dabar sau išbūti šiame laike ir stebėti, kur tai nuves. Galvoju planuoti daryti turus po Maroką, todėl ateityje norėčiau bendradarbiauti su Lietuvos turistinėmis kompanijomis. Tai bus netradiciniai ir originalūs turai mažomis grupėmis“, – dalinasi moteris.
Kaip išdrįsti?
„Aš visą gyvenimą buvau didžiulė bailė, kol vieną kartą pasakiau – o kas man gali nutikti? Nieko. Aš jau tiek svajonių įgyvendinau, apie kurias nebūčiau net pagalvojusi. Liko tik kelios baimės – tai aukščio ir pinigų trūkumo. Turbūt jų vis dar neturiu, kadangi nepaleidžiu tos baimės. Bet kada reikia, tai pinigai ir atsiranda tiek, kiek reikia. Patarimas kitiems – kai jau visai pasiduodate, nebeturite jėgų kovoti, paleiskite viską. Viskas visada susidėlioja vienu ar kitu būdu. Reikia pasitikėti Dievu. Aš juo pasitikiu“, – mano moteris.
Ji skatina nebijoti keliauti vienoms, nes pasaulį galima pamatyti visai kitaip. „Su grupe pamatote tik turistines vietas ir daug kas lieka užriby. O dar geriau keliauti be pinigų – tada nori nenori papuoli į kitos šalies vidų. Aš taip pamačiau visiškai tikrą, nenugludintą gyvenimą. Ką dar pastebėjau, kad žmonės yra visur vienodi, kad ir kokioje šaly bebūčiau“, – kalba Rasa.
Ji sako, kad visos gyvenimo patirtys ją paskatino gyventi šia diena, nieko nebijoti, viskam sakyti „taip“. „Kam mes čia ateinam? Kaupti pinigus ir tik senatvėje pagyventi? Aš sakau sau, jeigu man reikės rytoj numirti, to visiškai nebijau. Mūsų gyvenimas toks trumpas, nežinai, kur eina tas laikas, todėl reikia viską išmokti daryti dabar. Aš einu iš širdies, net negalvoju. Būna baisu, bet einu ir darau. Neriu atvira širdimi. Jeigu kažkas atsitiks, atsiras galimybė ir tai išspręsti. Negali sėdėti ir galvoti, kad nutiks kažkas blogo. Tai ne man“, – dalinosi Rasa.
