Titanobija yra didžiausia kada nors Žemėje gyvenusi gyvatė. Dabartinės Kolumbijos atogrąžų miškuose ji paplito maždaug prieš 58-60 mln. metų, po dinozaurų eros.
Įsivaizduokite tokį didžiulį padarą, kuris lengvai nustelbtų bet kurį šiuolaikinį roplį – mokyklinio autobuso ilgio ir daugiau nei toną sveriančią gyvatę.
Tai ne mokslinė fantastika, o titanoboa (Titanoboa cerrejuensis) – tikras priešistorinis plėšrūnas, dominavęs Žemėje maždaug prieš 58-60 mln. metų.
Tai buvo didžiausia kada nors mūsų planetoje egzistavusi gyvatė, kurios ilgis siekė įspūdingus 13,72 m, o svoris artėjo prie 1,13 tonos, todėl ji buvo didžiausias senųjų atogrąžų miškų, esančių dabartinėje Kolumbijoje, apylinkių plėšrūnas.
Apie tai rašo T4.
Pirmieji stulbinantys titanoboa egzistavimo įrodymai pasirodė 2009 m., kai mokslininkų komanda aptiko jo fosilijų giliai Serrekhono anglies kasykloje Kolumbijoje.
Šis atradimas, publikuotas prestižiniame žurnale NatureNature, parodė visiems žinomiems gyvybės masteliams iššūkį metantį vaizdą, o jo pavadinimas – Titanoboa cerrejunensis – nurodė radinio vietą.
Titanoba gyveno paleoceno eroje, iškart po įvykio, lėmusio dinozaurų išnykimą – asteroido, pakeitusio planetos klimatą, kritimo.
Tuo metu Žemės klimatas buvo daug šiltesnis ir drėgnesnis nei dabar, vidutinė metinė temperatūra siekė apie 32 laipsnius Celsijaus.
Tokios sąlygos buvo idealios milžiniškų šaltakraujų roplių klestėjimui, nes jų medžiagų apykaita tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros.
Drėgnos atogrąžų ekosistemos užtikrino ne tik optimalias temperatūros sąlygas, bet ir turtingą pašarų bazę.
Titanosa vieta paleoceno ekosistemoje
Paleocenas buvo pereinamasis laikotarpis, kai ekologinės nišos, atsilaisvinusios po dinozaurų išnykimo, buvo aktyviai užpildomos naujomis gyvybės formomis.
Carbonemys genties vėžliai, kurių kiauto ilgis siekė 2,4 metro.
Cerrejonisuchus genties krokodilai, kurių ilgis siekė iki 4 metrų.
Milžiniški žuvų plaučiai, kurie tikriausiai buvo vienas pagrindinių titnago grobio rūšių.
Šie gyvūnai formavo ekosistemą, kuri ryškiai skyrėsi nuo šiuolaikinės, kurioje žinduoliai tebebuvo maži ir tik pradėjo diversifikuotis, užimdami mažesnes nišas.
Titanobia ir jo amžininkai užėmė aukščiausias maisto grandinės pozicijas.
Gyvenimo būdas, medžioklė ir mityba
Dėl savo didžiulio dydžio titnagas greičiausiai buvo daugiausia antžeminis, o ne šviežias padaras, pirmenybę teikęs gyvenimui prie vandens.
Jis buvo klasikinis plėšrūnas, pasikliaujantis slaptumu, o ne aktyviu grobio persekiojimu.
Titanobia laukdavo tinkamos akimirkos, kad netikėtai užpultų savo auką, panaudodamas milžinišką jėgą, kad suspaustų ir uždusintų, kaip šiuolaikiniai slibinai ir anakondos.
Fosilijos, įskaitant šalia titanobijos rastus vėžlių kiautus su įkandimų pėdsakais, rodo, kad kai kurie jos grobiai, pavyzdžiui, vėžliai, galėjo išgyventi atakas.
Tai dar kartą pabrėžia neįtikėtiną titanoboa, galėjusio medžioti didelius ir saugomus gyvūnus, medžioklės galią ir mastą.
Jo mitybos racioną tikriausiai sudarė didelės žuvys, krokodilai ir kiti ropliai, gyvenę pelkėtuose atogrąžų miškuose.
Išnykimo paslaptis ir poveikis ateičiai
Titanoboa, kaip ir daugelio kitų milžiniškų paleoceno rūšių, išnykimas tebėra mokslinių tyrimų objektas. Tačiau labiausiai tikėtina priežastis – pasaulinė klimato kaita.
Atvėsus planetai, kuris prasidėjo po ankstyvojo paleoceno, ėmė nykti šiltomis ir drėgnomis sąlygomis klestėjusios rūšys.
Temperatūros sumažėjimas neigiamai paveikė tokių didelių šaltakraujų būtybių medžiagų apykaitą, todėl jos tapo mažiau efektyvios medžioklėje ir dauginantis.
Jie pamažu pakeitė mažesnius gyvūnus, todėl galiausiai susidarė tokia gyvūnų įvairovė, kokią matome šiandien.
Floridos universiteto paleontologas Džonatanas Blochas (Jonathan Bloch) išreiškia skepticizmą dėl galimybės tokiems padarams vėl egzistuoti šiuolaikiniame pasaulyje.
Nors teoriškai šiltėjanti planeta galėtų prisidėti prie tokių milžinų sugrįžimo, dėl žmogaus vystymosi daromos žalos, t. y. didelio masto atogrąžų miškų, kuriuose kadaise gyveno titnaginiai butaforai, kirtimo, tikimybė tampa vis mažesnė.
Titano butaforų istorija yra ryškus priminimas, kokia dinamiška ir permaininga yra Žemės biologinė istorija ir kaip trapi aplinkos pusiausvyra daro įtaką milžiniškų rūšių egzistavimui.
