Viskas! Vienas gyvenimo etapas baigtas! Į vieną ranką 57 str. 1 dalis, į kitą ranką – bilietai į Turkiją. Valdžiai palieku blogą nuotaiką, apsikabinu savo brangiausiąją ir varom į Bodrumą.
Na, viskas įprasta, viskas žinoma – mašina iš namų, lėktuvu iš oro uosto, autobusu iki viešbučio „Duja Bodrum“, doleris vienam, doleris kitam, „elektro vežimėlis“, paslaugus važnyčiotojas, pavingiavęs siaurais takeliais paleidžia prie namelio. Metam krepšius ir, net neapsidairę, nes vėlai atvykome, pasineriame į atostogų linksmybes.
Kai išėjome iš namelio, dar buvo truputį šviesu, bet tuoj sutemo, tai neturėjome progos apsižvalgyti, iš kur ir į kur nuėjome. Sutikti lenkai pasakė: „Cely čas prosto“. Tai mes prosto ir nuvarėme. Oi, smagus buvo pirmas vakaras. Gyva muzika, šokiai ir t.t. Prieš vidurnaktį linksmuolis vokietis suriko: „Das ist fantastiš“ ir, nesulaukęs paskutinio šokio, krito ant gulto prie baseino. Mes atlaikėme viską, po visko pasukome į namelį ir patyrėme tai, ko niekada gyvenime nebuvome patyrę.
Visi žinote, ypač suaugę piliečiai, kaip nemalonu ir baisu, kai nelaiku ir ne vietoje užsinori ant puoduko, bet dar baisiau, kai beieškodamas savo namelio su „auksiniu puoduku“ – pasiklysti. Nesu iš tų, kuriuos lengva paklaidinti, bet šį kartą pats pasiklydau ir žmoną paklaidinau. Ir, kas liūdniausia, gatvelės tuščios, nėra ko paklausti.
Ant viešbučio kortelės tik kambario numeris, o čia gatvelės, namų numeriai. Namelių daug, visi panašūs – kuris mūsų? Kai kelis kartus atvedžiau prie to paties neteisingo žiedo, žmonai pasiūliau lūpų dažais ant sienų dėti kryžiukus.
„Tu, ką! Ar žinai, kiek jie kainuoja?“ – pasipiktino brangioji.
Geriau būčiau to nesakęs. Sužinojau, kiek kainuoja ir supratau, kad geriau iki ryto miegoti po palme nei su lūpų dažais dėti kryžiukus ant sienos.
Jūs nepatikėsite, bet besiblaškydamas siauromis gatvelėmis prisiminiau seną filmą „Briliantinė ranka“. Ten pasiklydę filmo herojai taip pat blaškėsi siaurose gatvelėse. Žinokite, gerbiamieji, aš jau kiekvieną akimirką laukiau, kad iš už kampo iššoks panelė ir pasakys: „Einam daryti ai liuly“, ar galingas barzdočius paprašys užrūkyti. Bet mums pasisekė. Dar truputį paklaidžiojus žmona rado mūsų gatvę, namą, bet čia dar ne viskas. Paskutinė vinis, prikalusi prie lovos, buvo…
