Prieš šiek tiek mažiau nei 50 metų, 1975 m. balandžio 4 d., Žaslių geležinkelio stoties teritorijoje įvyko kraupi avarija. Saulėtą popietę maršrutu Vilnius-Kaunas važiavęs sausakimšas keleivinis traukinys įsirėžė į krovininio traukinio vagoną – cisterną su benzinu. Įvykusi avarija pasiglemžė dešimtis gyvybių.
Apie prieš 48-erius metus įvykusią traukinių katastrofą žino tik retas, nors tai yra didžiausia iki šiol įvykusi geležinkelio avarija Lietuvoje. Minint šios tragedijos metines, portalas lrytas.lt dalinasi svarbiausiais faktais ir įvykių liudininkų atsiminimais apie sovietmečiu Lietuvą sukrėtusią nelaimę.
Nelaimės aplinkybės
Nelaimė įvyko 1975 m. saulėtą balandžio 4 d. popietę Žaslių geležinkelio stoties teritorijoje priešais tuometinę medžio apdirbimo įmonę. Buvo penktadienis, Atvelykis. 16.30 val. iš Vilniaus į Kauną išvažiavęs traukinys nr. 513 buvo sausakimšas – po paskaitų važiuojantys studentai skubėjo pas tėvus, o dirbantys Vilniuje – atgal į namus.
Pro Žaslius važiavęs greitasis keleivinis traukinys čia nė neturėjo sustoti – raudoni šviesoforų žiburiai nedegė, kelias turėjo būti laisvas. Važiuodamas 70 km/val. greičiu traukinys judėjo Kauno link. Tačiau 17.35 val., likus dvidešimčiai metrų iki Žaslių geležinkelio stoties, keleivių pilnas traukinys rėžėsi į krovininio traukinio, stovėjusio ant atsarginio kelio, vagoną-cisterną su benzinu.
Pasak istorinių šaltinių ir liudininkų, krovininio traukinio galas buvo per daug išsikišęs iš atsarginio kelio – maždaug metras cisternos buvo pagrindinių bėgių dalyje. Smūgis į benzino cisterną ją prakirto, o kibirkštys sukėlė ugnį.
Pirmasis keleivinio traukinio vagonas apvirto ant šono. Antrasis nuriedėjo nuo bėgių ir apipiltas benzinu iš cisternos užsidegė, bet daliai keleivių iš jo pavyko išsigelbėti.
Trečiasis vagonas įstrigo benzino cisternoje ir jį visą pasiglemžė liepsnos, kurios neleido priartėti ir išgelbėti vagone buvusių žmonių – įkalinti keleiviai sudegė.
Pagalba nukentėjusiems
Traukinio katastrofa įvyko pro šalį ėjusių Žaslių medžio apdirbimo įmonės darbuotojų akyse, kurie puolė gelbėti įstrigusiųjų. Netrukus į nelaimės vietą padėti susirinko ir kiti Žaslių gyventojai.
„Visi žmonės, kurie čia gyveno, bėgo į tą avarijos vietą. Aš išbėgau iš kambario ir žiūriu, kad prieš mūsų namą atvaryti keturi vagonai, ir iš tų vagonų plūste plūsta žmonės per šlaitą, ritasi, bėga į kelią, į autostradą“, – per katastrofos 40-mečio minėjimą pasakojo žaslietė Leonora Markevičienė. – Visi išsigandę buvo, visi paklaikę. Žmonės tyliai traukėsi iš tos baisios vietos. Vėliau atvažiavo greitosios, tuos, kurie buvo silpnesni, greičiau paėmė, kurie stipresni – vėliau. Stabdė mašinas keliu važiuojančias ir į tas mašinas krovė keleivius, ligonius, juos gabeno į ligonines. Atvažiavo greitosios iš Kauno, iš Vilniaus, iš Kaišiadorių, iš Žaslių – visos buvo užimtos, labai daug ligonių buvo, labai daug išvežė.“
Apie tai, kas dėjosi Žaslių ligoninėje, pasakojo į ligoninę tada iškviesta Alina Mišliuvienė.
„Žmonės vieni klykė, kiti raudojo, dar kiti lakstė, iškėlę rankas. Personalas jau teikė pagalbą, mes puolėm padėti, vežėm į Kauną sunkiausius ligonius. Pradėjom vežti iš vakaro ir baigėm tą visą darbą tik ryte, 10 val. Vežėme nepaprastai sunkius ligonius, buvo žmonės su nutrauktomis galūnėmis, ištikti komos, patyrę trauminį šoką – jauni žmonės, matomai studentai. Jau nebuvo klyksmų, tik dejonės. Tas degančio žmogaus kvapas liko mano atmintyje – jį atskirčiau iš tūkstančio kvapų. Aš buvau tada 22 metų“, – atsiminė moteris.
