Sąmokslo teorijos, kurios netrunka tapti realybe
Gyvename tokiais laikais, kai tai, kas atrodo tik vakar buvo vertinama kaip sąmokslo teorija, šiandien jau yra realybė, su kuria tenka susitaikyti. Kad ir tie patys „stebuklingi“ eksperimentiniai preparatai, kurie atsirado beveik iškarto su pasauline kovidine pandemija. Dalis visuomenės, kurią „teisingoji“ žiniasklaida apibūdino, kaip neišsilavinusius bei gaunančius mažesnes pajamas (tipiškas nebalsuojančio už vadinamuosius konservatorius ar jų satelitus apibūdinimas), perspėjo, kad vieno bakstelėjimo tikrai neužteks, o netrukus eksperimentatoriai atsisuks ir į vaikus. Jie buvo marginalizuojami, iš jų buvo tyčiojamasi, tačiau visa tai truko tik kokį pusmetį, nes tuomet jau ir „teisingoji“ žiniasklaida pripažino, kad bandytis teks daug ir dažnai, o „visiškai nepavojingi“ preparatai, kurių tyrimai baigsis tik 2025 metais, tinka ir vaikams. [1]
Kitas momentas – Gyvenimo įgūdžių programa. Socialiniuose tinkluose pradėjus plisti informacijai apie tai, jog nepilnamečiai bus mokomi sekso pradmenų ir menamos lyčių, kurių kai kas priskaičiuoja net 72-i, įvairovės, sujudo sukruto ne tik „teisingoji“ žiniasklaida, bet ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuri pareiškė, kad visa tai – melas. Deja, netrukus paaiškėjo, kad 7-ams numatytoje programoje jau yra išsami instrukcija, kaip pasigaminti plėvelę saugiam oraliniam seksui… [2]
Taip pat tie, kurie netiki mokslu ir nebalsuoja už vadinamuosius konservatorius, perspėjo, kad Tauragei ir Vilniui „teko didelė garbė“ tapti 15 minučių miesto projektų taikiniais. Jie vėl buvo marginalizuojami, iš jų buvo tyčiojamasi, tačiau šiandien ta pati „teisingoji“ žiniasklaida skalambija apie tai, kaip Vilniuje bus kuriamos daugiaukštės fermos ir pasakoja, kurie miesto rajonai labiausiai tinka 15 minučių miesto idėjos realizavimui. Dar viena sąmokslo teorija tampa realybe? [3]
15 minučių miestas pristatomas taip – tai teritorijos, kuriose gyvenantys žmonės viską, ko jiems reikia, pasiekia per 15 minučių pėsčiomis ar viešuoju transportu. Ranka pasiekiama viskas – darbas, prekybos vietos, švietimas, medicina, kultūra, viešosios erdvės. Skatinamas žmonių bendravimas, fizinis aktyvumas, sumažinama tarša. Tokiose vietose žmonės jaučiasi laimingesni. Sakant paprasčiau, tai yra getas, kurio gyventojai priversti gyventi tik jo ribose. Panašiai buvo viduramžių Lietuvoje, kur viename kaime gimęs baudžiauninkas kitą kaimą galėjo pamatyti tik tokiu atveju, jeigu jį parduodavo…[4]
Siauros gatvės ir nevažiuojantis viešasis transportas
Ilgą laiką sostinė garsėjo plačiomis, geromis gatvėmis. Situacija pradėjo keistis prieš gerus metus, kai tuometinis meras, nesusipratimo, pasivadinusio „Laisvės partija“ atstovas Remigijus Šimašius nusprendė jas sudarkyti. Dabar jau buvęs meras pareiškė, kad norintys plačių gatvių gali važiuoti į Minską. Galima spėti, kad šį miestą R. Šimašius paminėjo neatsitiktinai, nes būtent jis, dar eidamas teisingumo ministro pareigas, baltarusių saugumui įdavė disidentą Alesių Beliackį. [5] Bet dabar ne apie tai.
R. Šimašiaus pradėtą gatvių darkymą sėkmingai tęsia dabartinis Vilniaus vadovas, vadinamosios konservatorių partijos narys Valdas Benkunskas. Jis remiasi tais pačiais niekiniais pseudoargumentais, kaip ir iš Tauragės kilęs jo pirmtakas – esą plačios gatvės blogai, nes žmonės daug važinėja automobiliais, o jas susiaurinus, prikaišiojus neprigyjančių krūmelių, nubarsčius po stipresnio lietaus plačiai pasklindančiu mulču, esą bus gražiau ir „tvariau“. Toliau plečiamas ir dviratininkams bei be jokios tvarkos lankstantiems paspirtukininkams skirtas kelių tinklas, pamirštant, kad dar mėnuo kitas, ir visas šis ekologiškas transportas iš miesto gatvių dings iki kito pavasario. [6]
Dar vienas siaurumo fanų argumentas buvo tas, kad esą susiaurinus gatves, visi suskubs persėsti į viešąjį transportą. Idėja gal ir nebuvo bloga, tačiau atėjus rugsėjui paaiškėjo, kad išgirtasis viešasis transportas irgi tėra mitas. Pasirodo, vežėjų trūksta, todėl bus mažinamas kai kurių maršrutų skaičius. [7]
Siauros, sunkiai pravažiuojamos gatvės ir mažėjantis maršrutų skaičius verčia žmones rinktis kitus keliavimo būdus arba… skatina nebekeliauti, o apsiriboti savo gyvenamąją vieta. Kaip tai atrodo, puikiai pademonstravo „Rimi“ maratonas.
Dėl norinčiųjų pabėgioti įkalino visą rajoną
Nors Žvėrynas nebuvo minimas tarp „perspektyvių“ 15 minučių rajonų, faktiškai jo senosios dalies gyventojai koncepciją, ne savo noru, bet jau išbandė savo kailiu. Reikalas tas, kad „Rimi“ maratono metu buvo uždarytas ne tik miesto centras, kuriame daugiausia įsikūrę biurai ir valdiškos įstaigos, bet ir didelė dalis Žvėryno. Na taip, gyventojai apie tai tarsi buvo perspėti, tačiau sekmadienio rytą netruko paaiškėti, kad informacija apie uždaromą rajoną pasiekė ne visus, tad daliai žmonių teko skubiai koreguoti savo planus, nes ištrūkti iš Žvėryno su automobiliu ar motociklu nebebuvo galima. [8]
Dar viena įdomi detalė – iš miesto centrinės dalies ir senamiesčio buvo numatyti išvažiavimai (esant galimybei). Žvėryne nieko panašaus nebuvo. Todėl visiškai suprantamas socialinių tinklų vartotojų pasipiktinimas tuo, kad dėl norinčių pabėgioti nenorintys bėgioti buvo priversti likti namuose. Tiesa, šį kartą tai truko tik pusdienį, tačiau kas, susumavus aplinkybių visumą, galėtų paneigti, kad tai nebuvo valdžios nurodymu, prisidengiant „labai svarbiu“ „Rimi“ maratonu, surengtas eksperimentas, siekiant išsiaiškinti, kaip 15 minučių koncepcija veikia praktikoje? Manau, atsakymą į šį klausimą sužinosime artimiausiu metu ir apima negeros nuojautos, kad išsipildys dar viena sąmokslo teorija…
Autorius (-ė)
