Vieną rytą pajutusi įkvėpimą pasiūti dukrai kaklaskarę vilnietė Aušra Sevrukė (26 m.) tučtuojau su vyru ir dukra nuvažiavo į parduotuvę medžiagos. Tada sėdo prie siuvamosios mašinos, ant kelių laikydama ir maitindama kūdikį, ir pasiuvo kaklaskarę. Sakysite, nieko nuostabaus – daug mamų taip daro? Taip, tačiau Aušra gimė neturėdama plaštakų.
Puikiai atrodanti jauna mama – neįgali, jai nustatytas vos 30 proc. darbingumo lygis. Tačiau ji tikina, kad jaučiasi darbinga, užsiima daugybe įvairios veiklos. Jei ko nors, ko nori, nepadaro, tai ne dėl to, kad negali, o dėl to, kad pritrūksta laiko.
Kalbėjomės kavinėje, į kurią Aušra atėjo su vienų metų ir vieno mėnesio dukryte Atėne. Teko įsitikinti, kad ji kuo puikiausiai mažylę nurengia, įduoda užkandėlės, pasisodina ant kelių.
Jauna moteris visus darbus atlieka su ant kiekvienos rankos esančiais savotiškais dviem pirštais, kuriais labai mikliai darbuojasi – taip mikliai, kad net sunku suprasti, kaip ji sugebėjo išsiimti iš rankinės telefoną ir įjungti vietoje nenustygstančiai dukrytei filmuką, kad toji nors trumpai pasėdėtų ramiai.
Rankos Aušrai nesutrukdė ir sukurti šeimos. Su savo būsimuoju vyru Gabrieliumi ji susipažino klube, kuriame apsilankė ta proga, kad po poros dienų turėjo išvykti dirbti į Italiją. Iš matymo jie vienas kitą pažinojo ir seniau, nes gyveno netoliese, bet tik tą vakarą klube pradėjo šnekučiuotis ir vienas kitam patiko.Netrukus Aušra išvyko. Italijoje, nors ir turėjo darbo sutartį ir gyvenamąją vietą, jai nepatiko, labai ilgėjosi namų, tad po kiek laiko grįžo atgal.Grįžusi vis traukdavo su Gabrieliumi pasivaikščioti. Kai jų santykiai jau tapo rimti, ji jo vis klausdavo: „Ar tau nekliūva mano rankos? Ar netrukdo?“ Vyras į tai atsakydavo – jeigu trukdytų, jis nebūtų pradėjęs su ja draugauti.Pora kartu jau penkerius metus. Nors vestuves planavo prieš porą metų, Aušros mama tuo metu susirgo ir paprašė jas atidėti. Vis dėlto kukliai susituokė, kai jau laukėsi dukrytės. Aušros mama savo anūkės nepamatė – mirė, kai iki Atėnės gimimo buvo likusios vos dvi savaitės.
negalia nėra paveldima.
Tiesa, dėl viso pikta man siūlė pasidaryti įvairiausius įmanomus tyrimus. Būčiau taip ir dariusi, bet vyras atkalbėjo.
Jis sakė, kad tie tyrimai nieko nepakeis, – žinojome, kad vis tiek auginsime vaikelį, kad ir koks jis būtų, tad tik be reikalo jaudintumės laukdami tyrimų rezultatų“, – prisiminė Aušra.
Mergaitė gimė sveika. Ar mamai nekilo keblumų ją vystant ar prausiant?
„Ne, viskas buvo gerai – manau, moterys tiesiog instinktyviai pajaučia, kaip reikia kūdikiu rūpintis.
Be to, vyras ir jo tėvai mane labai palaikė“, – sakė Aušra.
Vis dėlto prisipažino, kad kūdikiui gimus pirmuosius porą mėnesių jautėsi suvaržyta, kad negali rūpintis vien savimi ir vyru, kaip buvo pripratusi: „Būdavo, planuoju ką nors nuveikti, o kūdikis sumano valgyti visą valandą – ir lieka laukti.“
