24 metus Jehovos liudytojams atidavusi Rita prabilo: bendruomenės vyresnysis jai išrinko net būsimą vyrą
Šiauliuose gyvenanti 48-erių Rita didžiąją gyvenimo dalį priklausė Jehovos liudytojų bendruomenei. Prie organizacijos ji prisijungė būdama 20 metų, o pasitraukė tik po 24 metų. Dabar moteris pirmą kartą sutiko atvirai papasakoti, ką ten patyrė.
Pasak Ritos, skaitydama kitų organizaciją palikusių žmonių istorijas ji atpažino ir savo jausmus. Moteris teigė buvusi paversta paklusnia sistemos nare, kuriai buvo diegiama mintis, kad klysta jos sekėjai, bet ne pati organizacija.
Naujienų portalas tv3.lt dėl komentaro kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją. Jos atsakymas pateikiamas ketvirtajame puslapyje.
Prie bendruomenės priartino artimo žmogaus liga
Pasakodama apie gyvenimą iki pažinties su Jehovos liudytojais, Rita prisiminė augusi išsiskyrusių tėvų šeimoje. Ji gyveno su mama, kurią apibūdino kaip labai šviesios sielos žmogų. Mama užsiėmė meditacijomis ir afirmacijomis, o žmones guosdavo burdama taro kortomis.
Rita su mama tuo metu buvo geriausios draugės. Ji sėmėsi iš jos stiprybės, matydama, kaip ši viena augina tris vaikus.
Situacija ėmė keistis, kai Ritos senelė susirgo kiaušidžių vėžiu. Kadangi pati Rita mėgo dvasinę literatūrą ir domėjosi prisikėlimo tema, Jehovos liudytojams, jos teigimu, pamažu pavyko patraukti ją į savo pusę.
Su Jehovos liudytojais Rita susipažino 1998 metais. Iš Biblijos ji sužinojo, kad būrimai Dievui nepriimtini, o jos mama buvo pavadinta ragana, kurios reikėtų vengti dėl galimos blogos įtakos ar užhipnotizavimo. Netrukus Rita paliko mamos namus, pasitikėdama Dievu ir naująja šeima – broliais bei seserimis. 1999 metais ji pasikrikštijo.
Moters teigimu, artimieji ją labai mylėjo ir sunkiai išgyveno jos sprendimą priklausyti, kaip jie manė, „sektai“. Tačiau laikui bėgant Ritos santykiai su šeima subyrėjo.
Tikėjimo skleidimui – iki 90 valandų per mėnesį
Pradėjusi nagrinėti Jehovos liudytojų literatūrą, Rita aktyviai įsitraukė į organizacijos veiklą. Pasaulio be karų, bado ir kančių vizija jai atrodė patraukli, o bendruomenės nariai demonstravo tarpusavio meilę ir aukštus moralės standartus.
Rita tuo visiškai patikėjo. Jai atrodė, kad bendruomenė kuria rojų Žemėje, todėl moteris savęs negailėjo ir kiek galėdama skleidė tikėjimo žodį.
Per mėnesį šiai veiklai ji skirdavo 80–90 valandų: vesdavo Biblijos studijas ir ieškodavo naujų žmonių, kuriuos galėtų supažindinti su tikėjimu. Vakarais išsekusi griūdavo į lovą ir dėkodavo Jehovai už suteiktas jėgas jaunystę paskirti jo žodžiui.
Rita siekė būti kuo uolesnė Kristaus mokinė, todėl buvo kviečiama kalbėti renginių scenose. Susirinkusieji jai plodavo ir rodydavo palaikymą. Tuo metu moteris buvo visiškai atsidavusi organizacijai, gyveno pagal jos nustatytas taisykles ir tikėjo, kad tai yra svarbiausias gyvenimo tikslas.
Ji prisiminė, kad bendruomenės vyresnieji ją lengvai prisikviesdavo į dideles savanorių talkas. Jų dalyviai nemokamai statydavo namus tariamiems broliams ir seserims, remontuodavo butus, laukuose nuimdavo daržovių derlių, slaugydavo sergančiuosius ir atlikdavo kitus neapmokamus darbus.
Kuo labiau Rita pasinėrė į tikėjimą, tuo drąsiau, jos manymu, kiti nariai ėmė rodyti savo klaidas ir skirtumus tarp tikrovės bei kuriamo įvaizdžio. Ji prisiminė liudytojus, kurie į tarnybos laiką įtraukdavo ne tik vaikščiojimą po laiptines, bet ir asmeninius reikalus – apsilankymus pašte, pas gydytoją ar parduotuvėse. Ritai buvo aiškinama, kad ir tokiose vietose galima ieškoti potencialių naujų studijuotojų.
Būsimą sutuoktinį pasiūlė bendruomenės vyresnysis
Prisiminimai apie organizacijoje praleistus metus Ritai iki šiol nėra lengvi. Moteris pasakojo ne kartą susidūrusi su, jos vertinimu, mažų mažiausiai nepagarbiu elgesiu.
Pasak jos, bendruomenėje nebuvo kam apskųsti vyresniųjų, nes būtent jie turėjo aukščiausią statusą. Jų poelgius Rita ilgai pateisindavo žmogišku netobulumu. Vis dėlto ji prisiminė atvejį, kai vienas vyresnysis jai liepė paragauti verdamo šuns ėdalo ir patikrinti, ar jame pakanka druskos, daržovių bei mėsos, nors pats to nedarė.
Kitas vyras, kurį Rita buvo įsimylėjusi, jos asmeninį laišką garsiai perskaitė pirtyje susirinkusiems broliams ir iš jo juokėsi. Apie šį įvykį moteris sužinojo tik po savo vestuvių, nes jos sutuoktinis tuo metu taip pat buvo pirtyje.
Rita pasakojo, kad būsimą vyrą jai pripiršo vienas bendruomenės vyresniųjų. Vyras buvo 14 metų už ją vyresnis, ką tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos, turėjo dvi dukras ir iširusią santuoką.
Vyresnysis ėmė tikinti, kad jiedu būtų gera pora. Kadangi būsimasis Ritos vyras jau priklausė Jehovos liudytojams, moteris, tuo metu visiškai pasitikėjusi vyresniaisiais ir jų sprendimais, manė, kad šie geriau žino, kas jai tinka.
Bendruomenės akyse vyras jau buvo laikomas pasitaisiusiu. Ritai jis atrodė geras, švelnus, nevartojantis alkoholio ir tarsi paties Dievo atsiųstas žmogus.
Dabar moteris pripažįsta buvusi labai naivi. Ji nesigilino nei į vyro praeitį, nei į ankstesnę jo santuoką ir joje susilauktus vaikus, nei į finansinius sunkumus. Jai pakako žinoti, kad vyras yra Jehovos liudytojas.
Pora gavo teismo leidimą sutuoktiniui tuoktis už miesto ribų, tačiau jo teisiniai procesai tęsėsi dar 10 metų – iki senaties termino pabaigos. Tuo metu Rita tikėjo, kad netrukus Žemėje prasidės rojus ir visos vyro problemos išnyks. Be to, tarp daugybės vienišų bendruomenės moterų ji jautėsi esanti laimingoji.
Abu neturėjo pinigų ir gyveno maždaug 13 kv. m ploto Ritos bendrabučio kambaryje, todėl vestuvės buvo itin kuklios. Netrukus po santuokos Rita pastojo ir pagimdė sveiką dukrą.
